Daug minčių sukeliantis klausimas ,,Kiek duoti vaikui laisvės?”. Vieningo atsakymo nėra, nes nevienodai suvokiame kas yra ,,laisvė” .
Pastaraisiais metais vaikų auklėjimas labai pasikeitė. Anksčiau tėvai vaikams vadovavo ir, jeigu vaikas atsisakydavo vykdyti nurodymus, bausdavo. Šiandien kiekvienas tėvas peržiūri savo santykius su vaiku, bando juos kurti kitaip. Ir dažniausiai neriboja vaiko visai, leidžia jam vystytis savaime. Manoma, kad vaikas pats žino ko jis nori ir kas jis yra. Tėvams nereikia nieko daryti.
Visgi laikausi nuostatos, kad vaikas ne visada supranta, kas jam yra gerai ir blogai. Tikiu, kad jeigu tėvai nori, kad jų vaikas suaugtų, jie turi jam sukurti tinkamą socialinę aplinką – tokią, kurioje netgi trimetis mažylis gautų tam tikrų signalų iš aplinkinių, prabudinančių jį sąmoningai, tikslingai veiklai. O jeigu tėvai augina jį kaip vakuume, nieko nereikalauja ir neaiškina, vaikas neišmoks orientuotis gyvenime, nes nejaus ribų nei namuose, nei visuomenėje. Toks žmogus, iš pirmo žvilgsnio, atrodo ,,laisvas”, nuo nieko nepriklausantis, darantis ką nori ir kada nori.
Man patinka posakis: „Mažu gyvūnu gimsta žmogus“. Ir palaipsniui, jei mes jo neauklėjame, jis tampa dideliu gyvūnu. O kad jį išauklėtume, visgi reikia taikyti tam tikrą spaudimą vystymosi eigoje. Leisti vaikui suprasti, kad darome spaudimą jame esančio „gyvūno“, o ne „žmogaus“ atžvilgiu. Aš noriu išvystyti žmogų, o gyvūną noriu pažaboti! Be auklėjimo šis gyvūnas – laukinis!
Man svarbu, kad vaikas tai žinotų. Kad jis jaustų, jog tėvai iš didelės meilės jam riboja ,,laukinį gyvūną”, o ,,žmogui” padeda atsiskleisti.
,,Gyvūnas” žmoguje yra ne kas kita, kaip instinktai, kurie užvaldo žmogų, todėl jis nėra laisvas. O ,,žmogus” – sąmoningai sukurta asmenybė.
Žinome, kad žmogus – socialinė būtybė ir vienas pats neišgyventų. Jam reikalinga aplinka, iš kurios jis mokytųsi, ją valdytų, jai pavydėtų, tarnautų ir pan.. Kaip gyvūnai turi įvairius jutimo sensorius, padedančius orientuotis aplinkoje, taip ir žmogus turi jausti socialinius ryšius, ribas, kurių geriau neperžengti.
Stengiuosi, kad vaikų auklėjimas apimtų žmogaus esmę ir padėtų vaikams ją realizuoti. Pati tai darau ir jaučiu, kad žinojimas kas esu ir ką turiu gyvenime nuveikti išlaisvina kur kas labiau, nei ankstesnės pastangos laužyti taisykles ir bandyti įrodyti kitiems kokia esu ,,laisva”.
Suprantu, kad tai padaryti sudėtinga. Tai tikras menas, reikalaujantis jautrumo, kantrybės ir žinių. Bet vaikai neturi nieko artimesnio, kaip mus, jų tėvus.
