Ar kada girdėjote apie „Nieko nenoriu laikas“ užsiėmimą su vaikais?
Man tai pats sudėtingiausias užsiėmimas iš visų… Nes vis norisi „kažką veikti“ su vaikais. Nors akys mato, jog vaikai patys savimi užsiima, bet tas keistas ,,ugdymo” simdromas neleidžia nė minutei atsikvėpti . Vis griaužia iš vidaus, kad reiktų gal tą mokytis, tą užbaigti, tą pradėti… toks bereiklingas vidinis spaudimas pačiam sau.
Kai pavargstu nuo šių priekaištų sau, nuo planavimo, nuo medžiagos ruošimo – renkuosi ,,nieko neveikti laikas” užsiėmimą.
Tada pajučiu kaip gera tiesiog pabūti su savo vaikais, neturint jokių planų, tiesiog prisėsti šalia ir kartu pažaisti, išklausyti juos, visiškai pasinerti į vaikų pasaulį, jų norus; būti visiškai toje akimirkoje, nenorėti kažką veikti, bėgti nuo dabarties ateities planais, o tiesiog būti šalia…
Tą akimirką mes ir vadiname „nieko nenoriu laiku“. Tai laikas, kai net per prievartą atidedu viską, net mintis, ir stengiuosi padovanoti šeimai kokybiško laiko. Būti toje vietoje, tuo laiku. Ir visa tai tiesiog pasakiška…
