Kartais gyvenime įdomiai nutinka: tam tikru klausimu tampi tarsi upe, į kurią suteka daug upeliukų. Pastaruoju metu mane pasiekia nemažai atgarsių apie „kitokius“ vaikus. Vaikus, kurie jautresni išoriniams dirgikliams, tačiau patys ne visada empatiški kitiems; vaikus, kurių aktyvavimo kodas – atsakymas į klausimą „kodėl?“; vaikus, kuriems „pasodinti medį, pastatyti namą“ nėra savaime suprantamas gyvenimo tikslas; vaikus, kurių neįmanoma lengvai sutalpinti į jokį spektrą ar diagnozę, todėl kartais paprasčiau pasakyti „kitokie“.
Vis dažniau girdime, kad tokių vaikų daugėja. Ir sakydama „tokių“, turiu omenyje nepatogius, neprisiderinančius prie bendrų sistemų. Kalbu ne apie moralę, nemandagumą ar etiką, o apie kitaip veikiančias nervų sistemas, kitokį požiūrį į pasaulį ir per juos ateinantį spaudimą pokyčiams.
Galbūt šie vaikai nėra vien „sunkiau auklėjami“. Gal jie tiesiog ryškiau parodo, kad senoji ugdymo paradigma baigiasi. Paradigma, kurioje svarbiau kontrolė nei ryšys, konkurencija nei bendradarbiavimas, faktų kiekis nei žmogaus vidinė branda.
Ten, kur daugiau dėmesio skiriama vaikų tarpusavio ryšiui, bendrumui, mokymuisi veikti kartu, dažnai matome ne tik geresnį klimatą klasėje, bet ir brandesnius vaikus — labiau pasitikinčius savimi, stabilesnius emociškai, labiau įsitraukiančius į mokymąsi.
Girdžiu ir pati patiriu, kad ne visada pakanka resursų išlaviruoti pagal vadovėlio instrukcijas. Vaikai turi daug energijos, daug impulsų, daug susidūrimų. Tėvams tai reiškia ne tik džiaugsmą, bet ir nuolatinį budrumą: ribos, nukreipimas, pasekmių tvarkymas.
Bet būtent čia ir matau svarbią mintį: gal mūsų užduotis nėra padaryti vaiką „patogų“. Gal mūsų užduotis yra padėti stipriam vaiko norui rasti kryptį.
Žmogaus raida vyksta per augantį jo norą. Noras vis didėja, tampa sudėtingesnis, intensyvesnis. Todėl šiandien vis dažniau sutinkame vaikus, kurių energija nebetelpa į senas formas. Ir tai nėra vien „problema“, tai ir ženklas, kad vyksta vidinė žmogaus evoliucija.
Tokiam vaikui dažnai labiausiai reikia ne dar daugiau spaudimo, o suaugusiojo, kuris pats išlaiko kryptį: ramiai, aiškiai, nuosekliai. Ne gesinti jėgą, o padėti jai tapti jėga kūrimui, ryšiui, atsakomybei.
O mums, tėvams, tai irgi augimas. Nes tenka keistis patiems: mažiau reaguoti automatiškai, daugiau matyti esmę, atskirti vaiko būdą nuo momento impulso ir vėl iš naujo pasirinkti kryptį.
P.S. įdomu kaip atrodys situacija po 10, 20 ar 30 metų