Jis dėl to nekaltas. Galbūt teko girdėti, kad suklydęs kaltas būna ne mokinys, o mokytojas, nes jis nepakankamai gerai paruošė mokinį. Taip pat yra ir vaikų auklėjime.
Vaikai yra tėvų elgesio rezultatas. Tad mūsų netinkami ar neapgavoti pavyzdžiai, juokeliai ar nutylėjimai tampa vaiko elgesio šablonais. Tad vaikui padarius kažką negero, reiktų neužsipulti vaiko (kas sunkiausia padaryti 😅). Verčiau tėvams svarbu ugdyti savyje sugebėjimą pastebėti tai, ko trūksta jų auklėjime ir užpildyti tai. Taip mokomės ko nemoka mūsų vaikai. Ir iš tokių situacijų gauname pamokas, kuriose turime planuoti, modeliuoti skirtingas situacijas apie tuos netinkamus aspektus, dalykus, kad vaikai išjaustų juos iki pat kaulo čiulpų. Vieno pokalbio ar įspūdžio neužtenka. Tai nuolatinis darbas, kuriame pagrindinis įrankis – pavyzdys.
Tėvai, savo pavyzdžiu, parodo vaikui savo požiūrį į gyvenimą, į ribas, tam tikras situacijas ir pan. Todėl jie visada turi būti šalia vaiko ir paaiškinti jam ką jie mato, girdi, parodyti kaip jie elgiasi su viskuo, kas yra priešais vaiką. Laikui bėgant vaikas ima matyti kaip tėvai pasielgtų ir iš to taško daro sprendimus.
Aš kasdien pastebiu, kad iškilus kokiai nemaloniai situacijai ir vaikams pasielgus netinkamai, norisi juos pakeisti, tačiau visa paslaptis ir gludi tame, kad auklėjimas nevyksta tiesiogiai, per prievartą ar jėgą. Tu rodai, reaguoju, komentuoji ir už minutės jau matai, kad vaikai mėgdžioja tave. Ir tas vaizdas ne visada mielas širdžiai 🙈. Bet jeigu žvelgtume į vaiką kaip molio gabalą, o vaikų auklėjimą – žmogaus kūrimą, tai proceso metu turi būti visko. Tik svarbu vis sau priminti, kad ne molio gabalas kaltas, kad nėra tinkamos formos, bet skulptorius, kuris savo veiksmais tos formos neišgavo.
Taigi, jeigu vaikas elgiasi netinkamai, vadinasi kažkur kažką praleidau ir turiu atrasti tą ,,gedimą”, savo pavyzdžiu patobulinti ir įrašyti tinkamą elgesio šabloną. Argi ne žavu?