Pastaruoju laiku turėjau seriją situacijų, kuriuose atpažinau skirtingus žmonių požiūrius į tai, koks turėtų būti vaikų auklėjimas.
Susidarė vaizdas, kad dauguma visgi jį įsivaizduoja kaip vaiko buvimą patogiu suaugusiems: jokių bėgiojimų, garsių kalbėjimų, dalyvavimų suaugusių reikaluose, ginčijimosi ar suaugusių neklausymo. Trumpai tariant, vaikai neturi kelti suaugusiems jokių rūpesčių. Jie turi būti visiems patogūs. Tada bus galima sakyti, kad jie labai gerai išauklėti. Bet ar tai tikrai žmogaus auklėjimas? Labai panašiai mes gi elgiamės ir su šunimis: aprengiame, apkerpame, išmokome gražiai sėdėti, tarnauti ir pan…
Vis garsiau kalbame kaip svarbu ugdyti vaiko individualumą, bet slopiname jį, nes jis neatitinka mūsų vaizdinio. Sunkiausia tai, kad mažai žmonių palaiko tuos tėvus, kurie bando naujame pasaulyje vaikams suteikti galimybę būti savimi, prisiderinti prie tikro gyvenimo taip, kaip vaikams reikia, o ne taip, kaip nori kiti.
O jeigu tik mokėtume viską priimti kaip yra ir vietoj noro pakeisti pagal save, leisti dalykams ar žmonėms būti kokie jie yra.. tikiu, kad nenustotume žavėtis vienas kitu ir mus supančia gamta.
Deja, taip nėra. Noras prieš kitus atrodyti nepriekaištingai priveda prie kvailų dalykų. Pamenu vienos šokėjos istoriją: kuomet ji buvo maža, buvo labai aktyvi mergaitė ir tėvai slopino tai vaistais. Kilus abejonei ar tai tinkamas būdas, mergaitė atsidūre terapiauto kabinete, kuris nustatė, kad mergaitė ne šiaip laksto, ji ŠOKA! Tėvai pasamdė jai mokytoją ir ji tapo garsi šokėja.
Taip ir mūsų vaikuose gludi kažkokia programa, kažkoks talentas, savybės, kurias turime kartu vystyti ir neslopinti.
Man vis stiprybės įpūčia mano vyro žodžiai: ,,Teoriškai aprašoma kaip turi būti (kaip mes, žmonės, manome, kad būtų gerai), bet praktiškai visa tai neveikia, jeigu prieštarauja gamtoje egzistuojančiai tikrovei, kuri sukurta dar iki atsirandant mums”.
Taigi, galbūt mano vaikai ir kavinėje ne visada išsėdės kelias valandas nejudėdami, apsitaškys drabužius gerdami kakavą ar parduotuvėje susipyks, bet labai tikiuos, kad nepaisant to, sugebėsime jiems padėti prisitaikyti prie šio laikotarpio poreikių, pajausti tikrąją jų egzistavimo priežastį ir užaugti sveikomis, laisvomis asmenybėmis, kurios gerbia ir vertina ne tik save, bet ir kitus.
Tai man yra tikrasis žmogaus auklėjimas. Vidinis ,,Aš”.