Auklėjime tos ribos tokios plonytės. Ir sąmoningiems tėvams tenka vis tas ribas brėžti. Ir turbūt ne aš viena susiduriu su įvairiom aplinkinių reakcijom, kurios realiai sukritikuoja tave, bet sprendimo, pagalbos ar palaikymo neduoda.
Kai vaikai išprovokuoja tam tikras situacijas, dažnai pasimeti ir nebežinai kaip elgtis. Aplinkiniai visais atvejais randa ką sukritikuoti, o tu iš baimės leidi viskam likti kaip yra arba stengiesi kuo greičiau viską nuraminti, o vaikai tai mato ir tuo naudojasi. Vaikams nebelieka jokių ribų, o be jų ir auklėjimo.
Pavyzdžiui, vaikas su visais rūbais lipa i vandenį, tėvai ištraukia jį, jis vėl lipa, tėvai vėl traukia ir drausmina žodžiu. Kol vyksta bandymas draugiškai susitarti, dažna aplinkinių reakcija: ,,Siaubas, tėvai visai nesusitvarko su savo vaiku. Ar jiems iš viso galima būti tėvais?”. Situacija sudėtingėja. Vaikas ima drąskytis, rėkti, šaukti. Tėvai priversti laikyti vaiką, kad šis nepasidarytų sau žąlos ar nebėgtų vėl į vandenį ir nepaskęstų, apimtas nervinio priepolio. Tada iš aplinkos pasigirsta vėl komentarai: ,,Siaubas, tėvai smurtauja prieš vaiką”.
Abiem atvejais žmonės įžvelgia smurtą. Pirmuoju – nepriežiūrą, antruoju – panaudotą fizinę jėgą.
Bet vargu ar paklausti galėtų atsakyti, kaip elgtis tėvams tokiu atveju?
Taip ir auga naujoji karta, su iš baimės sukaustytais tèvais..Tikrai labai dažnai matome tokias situacijas. Todėl naudinga pasianalizuoti ,,smurto prieš vaiką” sąvoką, kad viduje nejaustume baimės, o tvirtai žinotume ką mes, kaip mylintys vaiko tėvai, darome.
Taip pat ir pasitikrintume ar savo auklėjimu nenaudojame smurto.
P.S. ne visada panaudota fizinė jėga yra laikomas smurtas. Apie tai plačiau įstatymo apraše. Gero skaitymo: https://socmin.lrv.lt/lt/veiklos-sritys/seima-ir-vaikai/vaiko-teisiu-apsauga/smurto-pries-vaikus-prevencija