Ne su viena mama kalbėjau ir visos patvirtino, kad auginant du ir daugiau vaikų kasdien jaučiasi įtampa dėl tarp jų kylančių peštynių. Jau įsitikinau, kad leisti tiesiog ,,bujoti” ir elgtis kaip kas nori – netinkamas variantas. Tačiau atimti visišką laisvę ir nuolat stovėti kaip žandarui – irgi negerai. Bet suderinus abu dalykus gaunasi labai gera formulė, formuojanti teisingą žmogaus mąstyseną.
Auklėjime nėra nieko efektyviau, negu leisti pačiam vaikui atrasti, pažinti ir patirti. Jūs tai žinote. Tai tarsi įsirašo į širdį ir lieka ilgam. Taigi, naudojantis šiuo principu, ir gimsta viduriukas – iš vienos pusės leidžiame vaikams patiems dalyvauti peštynėse, išgyventi ką reiškia būti nuskriaustu ar jaustis galingu, mokytis spręsti konfliktus, augti savarankiškai (žinoma, jeigu tai nekelia tikro pavojus vaikams), o iš kitos pusės – nepaliaujamai kuriame tvarius santykius, gerų santykių tarp žmonių vaizdinį, savo pavyzdžiu rodydami, kad net ir nesutarimai gali atvesti mus prie abipusio ryšio.
Įsitikinau, kad toks reiškinys kaip peštynės turi savo vaidmenį mūsų gyvenime. Ir mes, kaip tėvai, turime galimybę išmokyti vaikus pasinaudoti jomis, kad jie įgytų teisingus komunikavimo įgūdžius, kurie lydės juos visą gyvenimą.
Kam to reikia?
Dažniausiai tarp vaikų kylantys kivirčai visuomenėje atrodo kaip neigiamas, visus dirginantis dalykas. Tad natūralu, kad siekiame kuo greičiau ,,užgęsinti gaisrą” įsikišdami patys. Taip, spaudžiami visuomenės, neleidžiame vaikams augti savarankiškai. Apribojame juos savo sprendimais, jie nebeturi galimybių būti kūrybiški ir mokytis komunikavimo meno patys.
Suprantama, kad mums tai tikras iššūkis. Bet kartu ir akivaizdu, kad kito kelio nėra – reikia daryti pokyčius šioje kartoje, kad išsaugoti sekančią.
Kaip tai atrodo?
Vienas iš pavyzdžių: dukra ateina pas mane ir skundžiasi, kad brolis paėmė jos lego detales. Ankstesnė aš būtų nuėjusi aiškintis ir ieškoti teisybės, turbūt apkaltinusi sūnų netinkamu elgesiu ir pan.. Ir tai tik būtų išprovokavę neigiamą vaikų atsaką. O naujoji aš tiesiog pasako: ,,Atsiprašau, bet aš nesu policininkė. Myliu jus abu vienodai, tad gausit patys išsiaiškinti.”. Viskas. Dukra nustojo skųstis ir už kelių minučių jie jau draugai (beje, aš turiu madą slapta klausytis kas vyksta 🤫).
Ką visa tai duoda?
Pastebėjau, kad vos aš nustoju būti teisuolė mama ir lįsti į jų peštynes, vaikai nustoja manipuliuoti mumis. Jie tikrai pradeda ieškoti kaip išsispręsti problemas patiems ir matau, kaip keičiasi jų komunikavimas. Gerėja. Nors ir kartais sprendimai baigiasi ašaromis, durų trenksmu ir vienas kito erzinimu, bet taip ir mokomès į visą pažvelgti kaip į natūralų gamtos reiškinį, mums duotą iššūkį, kurį galime įveikti tik kartu.
Štai kodėl aš tikiu, kad svarbu leisti vaikams patiems atrasti, kad sveikas komunikavimas tarp žmonių neįmanomas tik iš vienos pusės. Tik iš neigiamos ar tik iš teigiamos. Visada reikia ryškių ,,prieskonių”. Atitinkamai ir ugdome tokį požiūrį, jog tinkamai panaudoti kivirčai, nesutarimai atveda žmonės prie tikros meilės. Ko labai noriu savo vaikams!
Kada pradėti?
Svarbu nepamiršti fakto, kad vaikai iki 3-4 metų dar nesugeba suvokti kas yra santykis su kitu žmogumi, kaip jis kuriamas. Tad nereikėtų per daug versti draugauti, laikytis kažkokių susitarimū. Verčiau rodyti tinkamą pavyzdį, kaip tai daroma ir kantriai laukti kol vaikas pasieks tokio lygmens, kad jau bus pajėgus prisijungti prie visos šeimos triūso.
Ką daryti?
Pradėti palaipsniui. Nuolat analizuoti kas vyksta, kodėl vyksta. Sujungdami viską į vieną visumą pasieksime teisingo gyvenimo, kur visi egzistuojantys dalykai – geri ir blogi – ras sau vietą. Patys išmoksime priimti blogus santykius tarp mūsų kaip natūralų reiškinį tarp žmonių, žinosime, kad pas kiekvieną kyla ir kils įvairių emocinių protrūkių, bet mes kartu studijuosime savo prigimtį, nekaltinsime vienas kito už tai, kokius mus sukūrė gamta. Tiesiog statysime santykius virš instinktų lygmens, o peštynės ir liks peštynėmis, be ketinimo pakenkti ar įskaudinti kitą. Ir paseka to, palaipsniui suprasime, jog taip ir kuriami geri santykiai – nepaisant prigimties, išliekant žmogumi. Įgausime gyvenimo išmintį ir būsime laiminga sociumo dalimi.