Seniai, seniai lankėmės traukinių muziejuje, o dabar netikėtai papuolėme į naująjį ir man toks dvejopas jausmas. Žinoma, iš pradžių viskas atrodo ispūdingai, bet gerai panagrinėjus – tai truputį primena į pramogų ir žaidimų kambarį. Nesakau, jog turi būti nuobodu, bet po gero pusvalandžio man ėmė skaudėti galvą nuo tų ryškių linijų, margumyno.
Pailsėti užsukome į gale esantį vaikų kambariuką. Vaikai žaidė su standartniais žaislais, aš pailsinau akis 🙂
Muziejuje daug interaktyvumo, bet tai užgožė informaciją. Pastebėjau, kad vaikus tiek įtraukė visur ekranai, kad buvo sunku atitraukti, o ką jau kalbėti, apie bandymą pažvelgti į tikrus objektus 🙂
Man kažkaip vis labiau ima atrodyti, jog naujomis versijomis tarsi bandoma pataikauti šiuolaikinio vaiko silpnybei – norui greitai be pastangų užsipildyti. Toks įspūdis nėra tik dėl šio muziejaus, tiesiog pastaruoju metu ir muzikos koncertas vaikams buvo paviršutiniškas, ir keli muziejai, ir matau, net vadovėliai ima duoti mažus gabaliukus, ištrauktus iš konteksto.
Kadangi pati ugdau vaikus namuose ir būna, sutinku kitus vaikus, kurie nėra ugdomi šeimoje, tai pastebiu, kad taip, tenka pavargti su pastaraisiais, nes jie priprato ant kiekvieno kampo gauti po saldainį ar lipduką už pasakytą žodį. Tačiau, kai nepasiduoti tam, nemaitini greitu malonumu, o bandai perteikti tikrus, gyvenimiškus dalykus – vaikai ir dėmesį sutelkia, ir sąmprotauja, ir puikiai dalyvauja be ekranų, švieselių ar papildomų priemonių.
Taigi, kaip rašiau, iš vienos pusės mums buvo visko per daug ir per paviršutiniškai, iš kitos – patiko ir 3D realybėje pakeliauti, ir pabandyti lokomotyvą paleisti, ir stabdžius paspaudinėti. Kiek užtruko prie didelės plančetės bėgius tiesti 🙂 Nors man buvo gaila to laiko, kuris buvo praleistas liečiant ,,plokščius” objektus.
