Jaunystėje santykiai atrodė tokie nenuspėjami, painūs. Po šitiek metų praktinio santykių studijavimo suprantu, jog iš tiesų tarp partnerių egzistuoja tik vienas dėsnis, kurio laikantis poros išlieka kartu ilgai.
Šiandien, važiuodama autobusu, nugirdau moterų pokalbį apie vienos jų skyrybas. Kokia neteisybė: ji atidavė save visą vaikams, o vyras susirado jauną, su dar dideliu noru patirti naujų dalykų, o senoji žmona – jau nebe „nauja“, amžinai pavargusi, reikalaujanti per daug, nebe tokia linksma kaip jaunystėje.
Mudu su vyru tikime, kad pats gyvenimas rodo, jog negalima nieko palikti savieigai ir visada viską galima paaiškinti logiškai. Ta prasme – yra priežastis ir pasekmė.
Gan didelė problema ta, kad šiuolaikinė visuomenė nutolo nuo natūralių vyrų ir moterų vaidmenų, o tai sukelia painiavą ir nesaugumą santykiuose.
Jeigu visuomenėje gautume palaikymą ir tam tikrą svarbą grįžti prie natūralių ryšių, kuriuose žmonės priima save ir vienas kitą tokius, kokie jie yra, ir siekia ryšio nepaisant skirtumų, tuomet ir šeimos vaizdinys pasikeistų.
Tačiau šiandien taip nėra. Pastebėjau dar svarbų momentą – tiek vyras, tiek moteris dažnu atveju patys išnaudoja vienas kito resursus, ir santykiai lieka „nualinti“, nes natūrali žmogaus programa siekia tik gauti naudos. Kitaip tariant – nustoja veikti hormonai. Kai kitas žmogus man nebenaudingas, buvimas su juo man ne tik kad nebeteikia malonumo, bet kelia neigiamus jausmus. Tai čia tik klausimas – per kiek laiko išspausime viską gero vienas iš kito.
Prieš akis matau tą brandžią, rūpesčio paliestą moterį iš autobuso ir galvoju, jog šiuolaikinio pasaulio vertybės tikrai sumaišė kortas. Juk jeigu moteris, susilaukusi vaikų, atitolsta nuo intymaus santykio su vyru tik todėl, kad yra pavargusi, rūpinasi daug dalykų vienu metu ir natūraliai jos prioritetai keičiasi, tai tuo periodu vyras turėtų neleisti jai nuvysti tiek, jog moteris jam pasidaro nepatraukli ar pan. Jis galbūt galėtų būti tas, kuris subiliai grąžintų moteriai norą ir svarbą skirti laiko tik judviem. Tikiu, kad moterys to nori, tik didelis gyvenimo tempas jas įtraukia į tam tikras sritis, palikdamas kitas be dėmesio (pvz.: vyras).
Vyras – taip pat žmogus, kuriam reikalinga ir šiluma, ir dėmesys. Moterims dażnai atrodo, jog gyvename tik dėl vaikų, o vyras jau ne prie ko. Bet vaikai gimsta iš abiejų susiliejimo, todėl pirmenybė visada turi būti skiriama jiems abiems, kaip aukščiausiam piramidės taškui, o tik tada – vaikams.
Jeigu santykiai nėra statomi sąmoningai, tada natūraliai santykiuose abu partneriai siekia naudos sau, kur ir prasilenkia vektoriai: moterį vidiniais instinktais traukia prie vaikų, prie bendrų namų, o vyras laukia užsipildymo iš moters. Tai šiuo atveju, kiek kiekvienas skirtų savo laiko, dėmesio ir svarbos virš savo asmeninio intereso (klausimo „kodėl aš?“), tiek jų santykiai ir stiprėtų.
Man ši tema labai artima… Taip norisi tos drąsos – nepaslėpti šio gamtos siunčiamo iššūkio po kilimu, o pažinti jį ir sąmoningai įveikti. Svarbiausia – įveikti kartu. Nenualinti vienas kito, santykių, o maitinti. Maitinti tarpusavio nusileidimais. Och, kaip sunku tai padaryti, bet argi nenorime gyventi laimingai?