„Kiekviena būsima žmona turėtų pagyventi su savo vyro mama, kad išmoktų tinkamai juo rūpintis.“
Kai pirmą kartą išgirdau tokią frazę seminare, ji man pasirodė kaip įžeidimas. Buvome dar šviežiai susituokę, kupini entuziazmo ir tikėjimo, kad patys viską žinome vienas apie kitą.
Dabar, auginant du sūnus, ši mintis įgauna kitą prasmę. Kiekvienas vyras turi savo „kodą“ – unikalų būdą, kaip jis priima meilę, kaip supranta rūpestį, kaip reaguoja į gyvenimą. Jo mama tą kodą žino iš vidaus – juk matė visą jo vaikystę, jo silpnybes, stiprybes, jo aplinką.
Ir jeigu tas kodas būtų perduotas žmonai – kiek daug nereikalingų nesusipratimų išnyktų! Juk santykiuose dažnai ne meilės trūksta, o supratimo, kaip ją parodyti.
Mūsų prigimtys skirtingos ir moteris pirmoji nustato santykių tempą. Ji jautresnė, artimesnė gyvenimui, greičiau pajunta, kada ryšys ima silpti. Ir čia slypi jos galia – ne dominuoti, o išsaugoti ryšį, kalbėti vyro kalba.
Sakoma, kad žmona vyrui turi būti tarsi jo mama – ne ta prasme, kad auklėtų, o kad išlaikytų rūpestį, atsidavimą ir tikėjimą juo. Vyras, gavęs tokią energiją, pasiruošęs dėl savo žmonos pakloti visą pasaulį. Nes tai jo dvasinė šaknis.
Šiuolaikiniame pasaulyje tokie žodžiai skamba kaip išnaudojimas. Bet iš tiesų tai yra natūralus vyro ir moters papildomumas. Moteris, atradusi vyro kodą, tampa jo tikraisiais namais.
Ir tuomet pavyksta sukurti tą, dėl ko visa tai apskritai egzistuoja – šeimą, ryšį, gyvenimą dviese, kuris pripildo abu neįkainojamais dalykais.