– Ar aš pasenau?
– Ne, tiesiog nustojai żaisti.
Ji sustiko jį ir prasidėjo žaidimas. Ji nusišypsojo, jis pamerkė akį. Ji nusisuko, jis prisiartino. Ji laukė, jis pabučiavo. Tai taip tikra. Tai taip nuostabu. Įsupa šis žaidimas į šydą, kuomet pasaulis pasirodo beribis. Jie abu vienas dėl kito, atrodo, padarytų bet ką.
Jie abu žaidžia mergaitę ir berniuką, merginą ir vaikiną, sužadėtinius. O tada jie laimingi vyras ir žmona. Čis žaidimą keičia įsipareigojimai. Netrukus jie mama ir tėtis. Žaidimo nė kvapo. Tik atsakomybė.
– Žaidimas baigtas? – sutriko jie.
– Spręskit jūs. Gyvenimas turi išlikti smagus, įtraukiantis, auginantis žaidimas, – prabilo meilė tarp jų.
Turi, bet ar yra? Aš visada remiuosi praktika. Sava.
Kuo ypatingas žaidimas? Jis turi taisykles ir apdovanojimą. Pamenu vyras dalinosi mintimi iš (nepamenu kokio) naujienlaiškio apie motyvaciją. Jame buvo rašoma apie vaikus, kurie yra motyvuoti ,,bukai” spaudinėti tą patį mygtuką valandų valandas tik dėl to, jog turi tikslą (surinkti tam tikrą skaičių taškų ir pan.). Spaudinėjimas – tai tik priemonė, kuriai nelabai teiki dėmesio. Visos mintis apie prizą.
O kas jeigu mūsų kasdieniai gyvenimai tik priemonės pasiekti kažko ypatingo?
Ir galbūt gyvenimo skonio stoka visai nesusijusi su branda, rutina, buitimi ir pan.?
Visas gyvenimas yra tarsi nuolatos besitęsiantis žaidimas. Kiekvienas žmogus skirtingose situacijose atlieka jo ypatingą vaidmenį. Galbūt mums sunkiau sekasi įžiebti savyje vidinės motyvacijos, nes nežinome gyvenimo žaidimo taisyklių ir pagrindnio prizo? Galbūt širdyje atsiradusi tuštuma yra ne tam, kad sukeltų žmogui nemalonius pojūčius, priešingai – tai žadintuvas sąmoningumui?
Ar įsivaizduojate kaip pasikeistų gyvenimas jeigu kiekvieną veiksmą lydėtų aiškus suvokimas kodėl darau tai, ką darau? Jau vien rašant šiuos žodžius imu jaudintis. Ech, kaip stipriai sumažėtų tiek vidinio, tiek išorinio chaoso. Galėtume lengviau pasverti dalykus, apsispręsti, žinoti daryti ar nedaryti, tai mane artina prie tikslo ar ne.
Jau jaučiu švarumo skonį. Laisvės dvelksmą. Saugumo glėbį.
Gyvenimas kaskart beldžia į duris su kvietimu prisijungti prie jo žaidmo. Ar išdrįsime priimti iššūkį? Ar sugebėsime įminti jo žaidimo taisykles? Ir, svarbiausia, ar laimėsime prizą – harmoniją – dar šiame pasaulyje?