Dar vieni metai, skirti ugdymuisi namuose. Man šią rugsėjo pirmąją nepavyko pasipuošti gražia suknele, nueiti su vaikais į kavinę ledų, apsikrauti gėlėmis, balionais ar dar kokiais gražiais pakabukais, surengti džiugios šventės namuose.
Viduje kažkas pasikeitė. Nesugebėjau savęs apgauti, kad viskas grižta į savo vėžias, viskas bus gerai, tiesiog turiu daryt viską kaip dariau. 🙈🤷🏻♀️
Kad ir kaip norėčiau to nematyti, tačiau akivaizdu, kad šie metai pasaulyje bus kupini pokyčių ne tik ugdymo, bet ir kitose mūsų gyvenimo srityse. Įvairūs gamtos kataklizmai, virusai ir kitos paūmėjusios ligos, iškreiptos vertybės, žmogiškumo stoka – visa tai ir dar daugiau dalykų verčia mane susimąstyti – kas bus toliau? Ko tikėtis iš rytojaus? Kuria kryptimi ruošti vaikus? 🤔
Iš šio nerimo kyla mintys ir tam tikras poreikis – poreikis žmonijos auklėjimui.
Šiandien vaikščiodama gatve pagalvojau: juk realiai, tai žmonija turi visko! Tik, kad proporcijos kažkokios keistos… vieni turi daugiau nei reikia, o kiti neturi nieko ir dar yra skolingi.
Žmogui kyla mintis, kad geriau paleisti tonas maisto ar naftos į vandenyną ir palikti badaujančius, beskurstančius žmones, bet tik kad nesumažinti rinkos kainos ir neprarasti verslo 🤔. Jam geriau sukurti ,,gerą” reklamą, kad įtikinti žmones ,,nusipirkti” laimę, įsigyti to, ko jiems nereikia, elgtis taip, kaip žmogus nenori, bet tik ne reklamuoti tai, kas iš tiesų teikia laimę, tačiau neneša tiek pelno. Žmogui geriau kilusią depresiją malšinti narkotikais, negu investuoti į ugdymą, kuris atskleistų tikras depresijos priežastis ir galbūt šios, bei kitų ligų nebūtų…
Daugybę tokių pavyzdžių matau aplink ir jaučiu, kad iš vienos pusės negaliu to slėpti nuo vaikų, jie turi pažinti šiandienos pasaulį, bet greta to mes turime rodyti tinkamą pavyzdį pasaulio, kokiame mes norime gyventi. Pasaulį, kuris veiktų iš vien su visa gamta.
Mokykloje to niekada nemokė ir nemoko. Tik tėvai iš savo meilės turi tokią ypatingą jėgą. Švietimo sistemos jau nuo pat atsiradimo ruošė būsimus darbuotojus. Žmogiškumo ugdymas dar ir šiandien nėra pagrindinė vertybė. Mokslas vis dar orientuotas į akademinius pasiekimus, o socialiniai ryšiai ir lieka teoriniai.
Žinoma, kad labai svarbus vaiko gyvenime yra intelekto vystymas, kūrybiškumo lavinimas, visi mums pažįstami dalykai: matematika, kalba, geografija, biologija, istorija, kultūra ir t.t., bet stebėdama kas vysksta pasaulyje, matau, kad vis praleidžiame tą mažą, bet labai reikšmingą smulkmeną – mes neugdome žmogaus. Paliekame nuošalyje šį pagrindinį mūsų gyvenimo pagrindą, kurį iš tikro reikia išugdyti savyje ir tarpusavyje.
Pati iš praktikos galiu pasakyti, kad akademinės žinios dings, specialybės keisis kasmet pagal rinkos paklausą, tačiau visuomet gamta reikalaus iš mūsų tapti sąmoningu, jautresniu aplinkai, jausmingu žmogumi.
Visai tai žinodama tiesiog noriu pradėti šią nuostabią kelionę kartu su savimi, savo vaikais ir mane supančiais žmonėmis.
Norisi palinkėti atrasti savo kelionės tikslą ir pasinerti į ją visa galva!
