Vaikai nenori būti apriboti jokiais būdais. Ir tai problema. Ką su jais daryti? Kaip tinkamai paruošti gyvenimui?
Nesinori ,,šokinėti” paskui visus vaiko norus, bet ir neturime gi patalpinti juos į namų kalėjimą. Kaip viską čia teisingai suderinti, kad padėti vaikui atrasti kas jis yra ir vystyti save?
Viskas, kas supa mūsų vaikus yra jų aplinkos, kurios juos formuoja. Pats lengviausias variantas būtų sukurti aplinką, palaikančią tinkamus rėmus vaikams jau nuo pirmų dienų, o jau po 20-ties metų jie bus žmonėmis, turės daugiau laisvės ir žinos ką su ja daryti.
Tačiau tėvai šiandien to nesukuria. Neturi galimybės atsakingai filtruoti vaikų aplinkas, sukurti ir palaikyti rėžimo vaikams. Vaikai nemėgsta jų, o tėvams trūksta žinių, laiko ar net noro su tuo dirbti. Negana to, mes, suaugę, patys išmokome vaikus gyventi ,,laisvai”: leidžiame jiems pramogauti, girtuokliauti ir pan. Skatiname vaikus tikėti, kad jo ,,Aš” yra pasaulio centras, kad jis – pats vertingiausias, daug vertingesnis už kitus. Auklėjime labai trūksta sąmoningumo, suvokimo kokiam pasauliui mes ruošiame vaikus, ką jie duos visuomenei, kaip gyvens. Nuolaidžiaudami gal ir pelnime jų simpatijas, tačiau asmenybė negali vystytis jeigu neturi aiškių ribų aplink save, nežino kas yra bausmė ir apdovanojimas, kad jo neigiami veiksmai atneša ir neigiamas pasekmes. Gyvenimas turi savo taisykles, kurias vaikai turi žinoti dabar.
Taigi, vaikus turi supti tinkama aplinka, kuri mokytų juos tinkamų vertybių, skatintų laikytis tam tikrų įsipareigojimų, atsakomybių. Tai ir yra rėžimas, kuris tiesiog reikalingas jau nuo pirmųjų dienų, kad švelniai apribotų vaiko prigimtį, nukreiptų tinkama linkme.
Kai vaikui sueis 10-12 metų – tėvai jau nebebus vaiko aplinka ir visa, ką tuos metus kūrėme – organizavome aplink jį (draugai, veiklos, mokykla) taps jo asmenybės skulptoriai. Manau tikrai verta pasistengti dėl geresnės visų ateities.
