Vienas didžiausių mano, kaip moters, susipainiojimų buvo noras būti gera visiems šeimoje. Atrodo, kuo daugiau duosiu, kuo labiau stengsiuosi patenkinti visų poreikius, kuo geriau viską suvaldysiu, tuo daugiau namuose bus ramybės, artumo ir laimės. Juk būtent taip ir kuriama harmoninga šeima?
Bet gyvenimas parodė, kad vien pastangų pamaloninti kiekvieną neužtenka. Galima išeikvoti milžinišką kiekį energijos, nuolat investuoti į vaikus, vyrą, buitį, emocinį klimatą, viską laikyti savo rankose ir vis tiek nepajusti nei vienybės, nei dėkingumo, nei tikro artumo.
Priešingai. Kartais kuo labiau stengiamės visus padaryti laimingus, tuo labiau auginame kiekvieno asmeninį „aš“. O šis, augdamas, mažiausiai trokšta jaustis suvaržytas šeimos bendrumo ir atsakomybės.
Visa tai man primena blogai nukreiptą investiciją. Tie, kas dirba su marketingu, gerai žino: neužtenka tiesiog daug daryti. Pirmiausia turi aiškiai žinoti tikslą, savo auditoriją, suprasti, į ką investuoji, kokį rezultatą nori sukurti, ir tik tada rinktis metodus.
Šeimoje galioja tas pats principas. Vien tai, kad moteris atiduoda visą save į visas puses, dar nereiškia, kad ji stiprina šeimos branduolį. Kartais ji tik išbarsto savo jėgas ir nepastebimai išmoko artimuosius gyventi aplink jos nuolatinį aptarnavimą.
Tada atsiranda pavojingas modelis: mama viską padaro, viską numato, visus palaiko, visus supranta, visus surenka. Iš pradžių tai atrodo kaip meilė. Bet ilgainiui tai tampa norma. Vaikai pripranta, vyras pripranta, o pati moteris išsenka. Ir kai vieną dieną ji nebegali būti ta, kuri viską palaiko, ji tikisi, kad kažkas tai pamatys, įvertins, sugrąžins atgal rūpestį ir atramą. Tačiau dažnai vietoj to ji pamato nuostabą: kas atsitiko? Kodėl tu pasikeitei? Kodėl nebedarai to, ką darei anksčiau?
Jeigu šeima statoma ant vienos moters paslaugumo, tai nebus tikras centras. Nes šis kuras anksčiau ar vėliau baigiasi. Reikalingas tarpusavio palaikymas, bent jau tarp vyro ir žmonos, kol vaikai dar maži. Tačiau ir vaikai turėtų matyti, kaip tėvai kuria šeimos branduolį.
Man atrodo, gyvenimas kaip tik ir moko persiorientuoti: nebeužtenka tiesiog stengtis. Reikia pradėti tikrinti, į ką aš investuoju savo jėgas. Ar aš stiprinu tik pavienius kiekvieno norus? Ar kuriu bendrą šeimos centrą? Ar mano pastangos augina ryšį, atsakomybę, tarpusavio vietą vienas kitam? Ar tik palaiko įprotį, kad vienas žmogus visus aptarnauja?
Dažniausiai moteris pirmoji jaučia, pirmoji nori, pirmoji pamato, kad kažkas tarp mūsų neveikia. Iš jos ateina iniciatyva, organizavimas, krypties poreikis. Ji iš tiesų turi ypatingą jautrumą šeimai kaip visumai. Tačiau būtent todėl jai ypač svarbu nesupainioti savo jėgos su nuolatiniu savęs atidavimu be krypties.
Moters stiprybė nėra tame, kad ji visiems įtiktų. Ir ne tame, kad visus patenkintų. Jos stiprybė yra gebėjime laikyti kryptį į bendrą centrą, į tokį santykį, kuriame ne vienas žmogus viską neša, o visi mokosi priklausyti tam pačiam ryšiui. Ne aptarnauti kiekvieno ego, o kurti erdvę, kurioje šeima tampa visuma.
Štai kur, man atrodo, ir slypi tikras klausimas: ne kaip būti gera mama, o kaip būti tokia moterimi, kuri teisingai nukreipia savo energiją, kad šeimos centras neiširtų, o kiti šeimos nariai taip pat mokytųsi dalyvauti jį kuriant.