Keletą dienų negaliu pamiršti pokalbio su viena šeima. Jie dalinosi savo patirtimi su paaugliu sūnumi, kurio, panašu, niekas šiame gyvenime nebedomina.
Man buvo labai įdomu išgirsti jų paieškas, patirtį, paaiškinimus, atradimus. Juk vieną dieną ir mano vaikai persijungs į kažkokį kitokį rėžimą… ir nežinai kokį.
Paaugliai paklausti ko jie tikisi iš gyvenimo, ko siekia dažnai atsako, kad nenori nieko. Ar tai depresija? Ar tikrai jie nieko nenori?
Jie nori, tik ne to, kuo mes gyvename. Pasirodo šiandien tėvai paaugliams negali duoti to, ko jiems iš tikro reikia. Mes skatiname mokytis, tobulėti, įsipaišyti į mūsų sukurtą pasaulį, o pažvelgę į viską jų akimis, pamatytume, kad jie nori tik pripažinimo savo aplinkoje, pinigų, sekso, bei garbės.
Dar vienas iššūkis – maištas. Paaugliai maištauja, nes pasąmoningai jaučia, kad jau baigėsi tokio gyvenimo era, jiems nėra tinkamos erdvės sukurti ateities pasaulį, kuriame jie ir gyvens. Mes neleidžiame to padaryti savo stereotipais, taisyklėmis ir pan. Todėl jie maištauja, renkasi geriau nieko nedaryti, negu daryti kažką, nejaučiant tame prasmės. Esmė, kad žmonija evoliucijonuoja ir tėvams svarbu išsiaiškinti kuria linkme, nes būtent to tikisi mūsų vaikai – gairių kitokiam gyvenimui.
Dar vienas labai stiprus dalykas, įtakojantis paauglį – jį supanti aplinka, vertybės, informacija ir pan. Akivaizdu, kad tai globali problema, vienas pasaulio nepakeisi, bet ar tikrai patikrinau visus galimus variantus: būrelius, mokyklas, draugus, knygas, filmus ir t.t.? Ar galiu kažką pakeisti?
Tik darbas atliekamas nuo mažumės duoda vaisių, o jeigu visas auklėjimas tiesiog ėjo šalia, tada viskas, ko galima tikėtis iš tokio vaiko yra reikalavimas užčiaupti burną ir duoti pinigų. Deja, kad ir kaip būtų liūdna, Vakarų šalyse jau ši riba pasiekta…
Ir čia dega raudonas signalas mums, tėvams.
Nepadės tai, kaip mes galvojame: ,,išeis tuos, ant savo kailio viską patirs, prisimins mūsų žodžius”. Kad ir kaip sunku tai pripažinti, bet to jau nebebus. Paaugliai tiesiog atsijungia emociškai nuo savo tėvų, egzistuoja kažkur tarp žemės ir virtualaus pasaulio. Jie socialiai apleisti, vieniši degraduoja. Ir tik tinkamas auklėjimas nuo tos dienos, kai mamos įsčiose užgimsta vaisius yra garantas, kad vaikas augs sąmoningas, suvoks kas jam yra gerai, o kas blogai, kokiame pasaulyje gyvena ir kokiame gyvens, kodėl gyvena, kokia viso to prasmė. Mano, kaip mamos, pareiga padėti atsakyti į šiuos esminius klausimus.