Dažnai girdžiu ir man pačiai net kartais išsprūsta ,,Bet tai kaip jie taip galėjo?”.
Tam tikroje situacijoje, kad išvengčiau visuomenės pažeminimo, atstūmimo, gėdos, aš galiu padaryti daug. Ir ne visada tai, ko noriu.
Kažkas gali sakyti: ,,Tai tu silpna. Man tai nerūpi kiti.” Hm…Bet ar tikrai? Kodėl rengiuosi, kalbu, renkuosi dalykus vienaip, o ne kitaip? Kas lemia mano pasirinkimus? Kokį vaidmenį atlieka visuomenė?
Žmogus net neįsivaizduoja kiek jis visko daro tik dėl to, kad būtų pripažintas. Neseniai dalyvavau seminarų cikle apie santykius šeimoje ir vieno susitikimo metu visu grožiu pasirodė bendra visų žmonių savybė – vidinis noras būti pripažintu, priimtu koks jis yra, suprastu. Kiekvienas turi kažkokią aplinką, su kuria save asocijuoja: lygina, konkuruoja, bando tapti tokia kaip ji.
Galbūt šeimoje ir galima išauginti palaikančius santykius, bet tik sąmoningai visiems nariams juos kuriant, bei turint stiprų kitų šeimų palaikymą.
Nereikėtų tikėtis priėmimo iš kitų žmonių, nes mumyse programa labai aiški – gintis ir būti aukščiau visų, bet kokia kaina. Anksčiau dar slėpėme tai vienas nuo kito, o šiandien jeigu kitas man nenaudingas – aš jį galiu sulyginti su žeme net nemirktelėjusi.
Įsivaizduojate su kokiu dalyku turime reikalą? Tai ne šeip, kad kažkas negali priimti manęs ar aš kitų. Aš ignoruosiu ir viskas. Ne. Tai didžiulis, susiraizgęs, nelaimingas tinklas, į save įpainiojantis mus visus vis stipriau ir stipriau. Ir išsinarplioti galime tik nustoję vertinti kitų gyvenimus pagal savo matymo prizmę, kritikavę, apkalbinėję, o verčiau pabandę suprasti, kad žmogus yra tiesiog noro būti pripažintu vergas, kuris ir veikia atitinkamai.
Tikiuosi, ateityje mes padėsime vienas kitam išsinarplioti iš to spaudžiančio tinklo, žinosime kaip su juo elgtis ir galėsime ramiai įkvėpti laisvės, laimės, saugumo, pripažinimo! Dėl tokių dalykų kaina kyla 😁.