Vaikų auklėjimas ir ugdymas reikalauja nemažai pastangų. Mane žavi ugdymo šeimoje bendruomenės narių užsidegimas investuoti į vaikus ir geresnę ateitį, net kai kartais nebūna tam noro, jėgų arba aplink sukasi labai ,,motyvuojantys” komentarai.
Vienas tokių dažniausiai sutinkamų (bent jau mano akiratyje) yra: ,,Ką tu viena čia padarysi? Pažiūrėk, niekas jau taip nedaro, tu viena tik. Pasaulis nėra tobulas. Vaikas nebus šalia tavęs amžinai. Galiausia jis tau net ačiū nepasakys. Pagalvok ar tikrai verta.”.
Vienus tėvus tai sutrigdo, atima energiją ir sukelia abejonę. O mane tai motyvuoja, net labai! 😁
Tada suprantu, kokį nerealų dalyką darau.
Taip, žinau, vaikai išeis į platų pasaulį.
Bet plauk, o kas juos tam paruoš? Darželio auklėtoja? Mokytoja? Kaimynė? Ar būrelio vadovai? Kieno yra atsakomybė ugdyti vaike sąmoningumą? Kas turi tam laiko? Kas artimiausia jo aplinka nuo pirmųjų dienų?
Be tėvų niekas kitas negali pakloti vaikui tvirtų gyvenimo pagrindų. Jis tam ir turi tėvus, kurie kuria saugią aplinką augti. Nemanau, kad kiti turi auklėti mano vaikus, įdiegti tinkamas vertybes. Žinoma, būtų tobula jeigu ir šeima ir ,,platusis pasaulis” kartu užsiimtų būtent tuo, bet taip nėra. Todėl kas, jeigu ne tėvai mokys savo vaikus apie tikruosius gyvenimo iššūkius ir dėsnius?
Žinoma, aš suprantu, kad tokį pašaukimą turi jau ne kiekviena moteris ar vyras. Todėl ir nereikia tikėtis lalaikymo iš tokių žmonių.
Beje visai neseniai skaičiau ir straipsnį apie šių laikų motinystės krizę. Jis buvo apie tai, kad anksčiau tėvai atsakingai rinkdavosi darželius, mokyklas, laukdavo metus, kad patektų į tam tikras įstaigas, o šiandien priešingai – vos tik praėjo metai po vaikelio gimimo, tėvai jau klausia: ,,kuri įstaiga greičiau priims mūsų vaiką?”. Tapo nebesvarbu kas užsiims su mano vaiku, ką su juo darys, svarbu, kad atsirastų laiko sau ir nukristų atsakomybės našta.
Svarbu pabrėžti, kad čia ne žmonės kalti, bet pats laikmetis diktuoja tokias tendencijas. Žmogaus evoliucija.
Tad būti tarp žmonių, kuriuose dar neužgęso prigimtinis noras turėti vaikų, auklėti ir lydėti juos per gyvenimą, yra didžiulė dovana. Tokios šeimos mane įkvėpia, motyvuoja. Ir svarbiausia, kad šie žmonės suvokia, jog vaikai galbūt ir nepadėkos, bet jų įdėtos patangos visada lydės vaikus, anūkus ir pronūkius. Jie senatvėje žinos, kad jų gyvenimas visgi turėjo prasmę ir kad jie padarė viską, jog gyvenimas būtų geresnis, jog vaikai į jį žvelgtų kaip galimybę realizuoti savo žmogiškąjį potencialą ir visada turėtų mylintį uostą, į kurį galėtų bet kada parplaukti.
Tad ar verta stengtis, nors dauguma jau ir paleido vadeles?
Paliksiu atsakyti į klausimą sau patiems.
