Mes kiekvienas turime savo ir tik mums žinomą vidinį pasaulį: mintis, norus, vertinimus, požiūrį, svajones, nemėgiamus dalylus ir pan.. Svarbiausia – kiek žmonių, tiek tų pasaulių. Visi jie unikalūs ir turi teisę egzistuoti.
Norėjau, kad visa tai vaikams nuskambėtų kiek įmanoma natūraliau. Šios veiklos tikslas NE ANALIZUOTI SAVO AR KITŲ PASAULIO, bet pajausti, kad mes skirtingi. Tai labai sunku net ir suaugusiems. Vis bandau įtikinti kitus, kad mano suvokimas yra teisingiausias 😁🤭. Mokomės pakeisti savo mąstymą žengdami mažais žingsneliais, per pojūčius.
Taigi, ant kūgio išklotinės bandėme parodyti dalelę savo pasaulio, tada susukome kūgius, padėjome juos ant veidrodžio ir stebėjome vienas kito pasaulius. Veidrodis sukūrė netikėtą perspektyvą ir leido pajausti, kad gilus tas mūsų vidinis pasaulis ☺️.
Piešėme ne bet ką. Visi turėjome atlikti tas pačias užduotis ir atsakyti į tuos pačius klausimus.
Pirma. Pasirinkome mėgiamos spalvos kreidelę ar pieštuką. Tada ant kūgio išklotinės padarėme (laisvai pasirinktoje vietoje) 10 taškelių.
Antra. Pagalvojome kokios linijos mums patinka labiau: kampuotos, tiesios ar kreivos, plastiškos. Tada ta pačia jau pasirinkta spalva jungėme taškelius patinkančia, mums artimesne linija. Sūnui gavosi konkretus piešinys, o man labiau abstraktus.
Trečia. Atsakėme į klausimus piešiniais:
- man gražios gėlės…
- patinkantis patiekalas;
- ko dabar labai noriu;
- koks mano mėgiamas skaičius – tiek nupiešiu ir balionų;
- ką norėčiau nuveikti;
- apie ką galvoju;
- ko bijau;
- kas mano draugai.
Ketvirta. Leidome sau papildyti piešinį laisvai. Kitoje kūgio pusėje nupiešėme save, kad susukus popierių, matytųsi veidas, o pro skylę kūgio vršuje galėtume pažvelgti į vienas kito vidinį pasaulį.
Baigus piešti, suklijavome kūgius, padėjome ant veidrodžio ir … buvome maloniai nustebinti. Atradome bendrų dalykų, bet pamatėme, kad patinka skirtingos spalvos, formos. Kad mūsų norai kitokie ir svajonės nepanašios.
Idėja suveikė! 👏🏻
