Vakar atlikome pratimą: reikėjo sukurti žaidimų personažus (mamą, tėtį, sūnų ir dukrą). Aptarėme, kaip jie atrodys. Bandėme įsivaizduoti pagrindinius išornius bruožus. Tada, kaip ,,Jumanji” žaidime, rinkome kokiomis stipriausiomis savybėmis kiekvienas pasižymi (arba norėtume, kad turėtų (pavyzdžiui, mama turi geros nuotaikos galią, tėtis – ramybės, sūnus – kūrybiškumo, dukra – išminties). BEI kokių savybių geriau jiems nenaudoti (pavyzdžiui, nepagarba kitų asmeniniai erdvei, šaukimas ant kitų, asmeninės laisvės atėmimas).
Mano tikslas buvo ,,ištraukti” iš vaikų kokią mamą jie įsivaizduoja, kaip jis elgiasi. Taip pat, kas juos žavi kituose šeimos nariuose, kaip jie suvokia save.
Tiesiogiai apie tuos dalykus kalbėti sunku, o kai įsivaizduojame personažus, tarsi kalbame apie juos, nors iš tiesų nesąmoningai atspindime tikruosius save.
Taigi, sukūrus vaizdinius pabandėme išspręsti problemas. Sukūriau situaciją ir kartu galvojome kaip joje elgtųsi mūsų herojai (panaudodami stipriąsias savo savybes).
Buvo tikrai labai įdomi patirtis, kuri leido pažvelgti tiek į save iš šalies, tiek pajausti kitus. O svarbiausia, pamatyti kaip tave mato ir ko iš tavęs tikisi kiti.