Visiems gerai pažįstama situacija, kai tėvai vaikams sako vieną, o vaikai išklauso, bet po to elgiasi visiškai priešingai. Kodėl taip yra? Mat pasąmoningai vaikas nori atrasti kitokį, geresnį, sprendimą negu jam liepta ar patarta daryti. Tai tarsi bandymas gyventi savo gyvenimą, ne tėvų. Nors dažnai toks požiūris nesibaigia sėkmingai, vaikai toliau jo atkakliai laikosi.
Iš kur kyla tas pasipriešinimas vyresnėms kartoms? Kaip su tuo susitvarkyti, nekišant vaikams savo nuomonės ar kitaip nepakenkiant jų augimui?
Svarbu žinoti vieną principą: kai vaikas (žmogus) yra prašomas pasikeisti, tas prašymas iškart jį atstumia, nes šis noras keistis nekilo iš jo pačio. Beto, vaikas (žmogus) nemato kokios gaus iš to naudos, tai kam kažką daryti?
Ir dažnu atveju jis teisus, nes gerai pagalvojus, visi patarimai, duodami tėvų, kyla iš jų vaikystės šablonų, todėl jie tinka jiems, bet ne vaikui. Taigi, tie patarimai aptarnauja tėvus, o ne vaiką, todėl jis pasąmoningai ją ir atmeta.
Tėvai giliai širdyje tikisi, kad vaikas ,,eis” jų pasirinktu keliu, bent jau perims šeimoje formuojamas vertybes. Akivaizdu, kad tam reikalingas sveikas ir stiprus ryšys tarp tėvų ir vaikų. Norint to pasiekti, reiktų priimti faktą, kad kiekviena nauja karta gimsta su tik jai būdingomis naujomis vertybėmis, kurios ne visada atitinka mūsų lūkesčius. Ir jeigu ignoruosime ši konfliktą tarp tėvų siekio ir naujos kartos vystymosi ypatumų, viskas baigsis pasipriešinimų virtine. O to mažiausiai norisi.
Nemažai užtruko surasti tiltą tarp dviejų skirtingų pusių, ir tai – nauda (pelnas 🙂 ). Vaikas klausys savo tėvų tik su sąlyga, jei jaus, jog verta klausyti jų patarimų, nes jam tai atneš naudos. Kitais žodžiais tariant, jeigu tėvai patars vaikui tai, iš ko vaikas pamatys, kad jam naudinga pasinaudoti ta informacija, jis pasinaudos ir liks dėkingas.
Aš to labai noriu. Dar nepavyko to pasiekti, bet stipriai dirbu ties tuo, kad prieš kažką sakydama savęs paklausiu: ,,Ką konkrečiai aptarnauja mano patarimas?”. Kryptis, žinomq, vaiko gerovė. Kartais nustembi, kai atsakymas nesutampa 🙂
Sakyčiau, kad tikras menas nepaversti savo patarimų į ,,Daryti” ir ,,Nedaryti” sąrašus, o palydėti vaiką iki taško, kai jis pats savyje atranda ką turi daryti, o ko ne. Toks principas leidžia vaikui pajausti, jog sprendimai kilo iš jo vidaus, o ne kažkieno kito suformuoti ir kišami per jėgą. Nėra spaudimo – nėra ir pasipriešinimo.
Nepamirškime, kad kiekvienas vaikas giliai širdyje trokšta turėti tikrą draugą. Ar tai būtų brolis, sesuo, ar net tėvai! Taip, vaikas pasiruošęs tokiems santykiams su savo tėvais. Klausimas, o ar mes pasiruošę? Ar pasiruošę sukurti tikrą pokalbį su vaiku, sukurti bendrą pasitikėjimo lauką, paremtą ne valdžia ar šlove, o tikra draugyste, siekiant bendrų tikslų?
Minutėlė pamąstymui… 😉💭☕️