Sakoma, kad tai dėsnis (bausmė ir apdovanojimas), pagal kurį mes gyvename. Vieni jautriau pastebim gyvenimo siunčiamus signalus, kiti – mažiau.
Man visada buvo įdomu kaip šis dėsnis veikia vaikų auklėjime. Tiksliau, kaip turėčiau teisingai pasinaudoti bausme ir apdovanojimu, kad netenkinčiau tik savęs ar supainiočiau vaikus.
Sunku pasikliauti tik savimi, nes dažnai sprendimai kyla neapgalvojus, o instinktyviai, kas ir pridaro daugiausia žalos.
Kai procese atsiranda tėvų asmeninės nuotaikos, nuomonės, tada auklėjime nebelieka vieningos linijos. Vaikas nebesupranta kur ir kokios yra ribos, nes vienąkart už tam tikrus dalykus yra baudžiamas, o kitąkart už tuos pačius dalykus apdovanojamas.
Neužtenka vien tėvams laikytis vienos linijos, vaikai su laiku irgi turi ją pažinti ir prie jos prisidėti. Nes jų prigimtis – egoistiška, nukreipta į savo gerovę.
Pavyzdžiui, leisiu vaikui suvalgyti visą tortą. Man tai bus didelė bausmė vaiko kūnui. Bet vaikui tai atrodys kaip adovanojimas.
Na, su tortu gana standartinis pavyzdys, bet kasdieniniame gyvenime tikrai daug situacijų, kuomet bausmė ir apdovanojimas supainiojami taip, kad nebeaišku kas ir kaip.
Mane sužavėjo mintis, kad jeigu norime taikyti šį principą auklėjime, turime patys atpažinti šiuos dėsnius savo gyvenime ir tada parodyti tai vaikams. T.y. vaikai turi žinoti, kad gyvename tarsi gamtos sistemų voratinklyje, kuriame egzistuoja bausmės ir apdovanojimai, nes taip kiekviena gamtos dalelė tobulėja ir artėja prie savo teisingos formos.
Dažnai žmogus apsigauna manydamas, kad jeigu jam materialiai sekasi gyvenime, vadinasi gyvenimas jį apdovanoja. O vos tik nutiko kažkas ne taip – baudžia. Tai ganėtinai siauras matymas, kurio dėsningumo net vaikams negalėčiau apibūdinti, nes ne visada būna būtent taip.
Mane domina dalykai, kuriuos galima apčiuopti pačiams (ar fiziškai, ar jausmiškai). Todėl su dideliu smalsumu neriu ieškoti kas tie apdovanojimai ir kas bausmė paprasto žmogaus gyvenime. Ir svarbiausia, kieno atžvilgiu turiu vertinti.