Egzistuoja nuomonė, kad reikia mokytis kaip kurti šeimą, vystyti santykius. Nors praktikoje žmogus dažniausiai pasikliauna savimi, tad ko čia mokytis? Santykiai turi klostytis savaime. Argi ne? O jeigu nesiklosto – vadinasi netinkamas partneris. O tada ir vėl netinkamas, ir vėl…
Šiandien auginu tris vaikus, kurie kažkada rinksis savo antrąsias puses ir noriu, kad jie suvoktų, jog iš tiesų ne partneris nulemia ar santykiai klostosi, ar ne. Viskas priklauso kiek abu įdeda pastangų, ar jiedu suvokia, kad santykius reikia statyti, reikia išmokti kaip nusileisti, išgirsti kitą. Visa tai jie turi pamatyti savo tėvų santykiuose, ties kuo ir dirbame su vyru.
Nebijau vartoti žodžio dirbu, nes tikrai nemažai pastangų įdedame į savo aplinkos tiek pasirinkimą, tiek ir aktyvų jos kūrimą.
Pastebėjau, kad daug energijos išnaudojame bandydami įrodyti vienas kitam kuris teisus, kieno tiesa. Taip norisi, kad mano taškas sakinio gale būtų paskutinis. Nors iš esmės, tai svarbu tik tiek, kiek paglosto vidinį ,,Aš” ir nieko daugiau. Nebelieka mūsų. Tampame du akli egoistai, kovojantys už savo teisybę. Bet ką santykiams realiai duoda ta ,,teisybės” kova? Dažniausiai tik pablogina… nes pažemina kitą, užblokuoja, atitolina.
Santykiuose sunkumus ar problemas galime panaudoti tam, kad kaip laipteliu pasilypėtumr ir pamatytume kokia stipri gali būti meilė tarp mūsų.
Sunku rasti tinkamus žodžius, apibūdinti tai nematomai erdvei tarp vyro ir moters… tai ne ta chemija, kuri susuka pilvą. Tai vidinis ryšys, kuris suteikia pilnatvės jausmą. Ir tikras gyvenimo skonis atsiranda tada, kai partneriai nuolatos keičia save dėl šio trečio elemento. Jeigu jo nėra, jeigu šeimą jungia tik baziniai dalykai kaip seksas, būstas, šeima, pinigai ir pan., tokioms šeimoms jau sunku išsilaikyti. Matome skyrybų statistiką.
O jeigu šeima turi išsikėlusi dvasinį tikslą – laikytis drauge kaip vienas žmogus su viena širdimi iki galo – ir iš pat pradžių laiko tai jų buvimo kartu pagrindu, jeigu toks yra tikslas kiekviename etape, jeigu jiems abiem aišku, kad būtent dėl to egzistuoja pasaulyje, kad tai šeimos viršūnė, kad dėl to gimdo vaikus ir dirba, tada jie jaučia, kad tai yra siūlas, jungiantis juos vieną su kitu ir net su vaikais.
Šio siūlo pagalba mes įveikiame visas bėdas, išsprendžiame visus kilusius klausimus, įveikiame tarpusavio konfliktus. Ir svarbiausia, jaučiamės vis stipresni ir stipresni. Juk jeigu šeimoje viskas tvarkoje, mes išeiname į pasaulį pilni energijos ir jėgų, su malonumu dalintis ja su aplinkiniais.
Tikiuosi, kad po šio įrašo, į santykius šeimoje ir jų vaidmenį mūsų gyvenime pažvelgsime kitaip.