Praėjus vos kelioms dienoms nuo rugsėjo pirmosios ore jau tvyro kitoks jausmas. Mintys apie kiekvienos idėjos įgyvendinimą apsipina įsipareigojimais, programomis ir pan.
Vis daugiau šeimų ryžtasi savo vaikų ugdymo procesą perimti į savo rankas. Tam tikslui ir turime galimybę ugdyti šeimoje.
Kiek gidžiu iš pradedančių šeimų, didžiausia baimė – nepakaks žinių, o gal ir išsilavinimo mokyti vaiką.
Pamenu ir aš turėjau tokį siaubingai didžiulį vidinį baubą, kad viskas turi būti geriau nei gerai ir, o kas, jeigu nesuprasiu užduoties ar pan. Šiai dienai dar turiu gan aukštus reikalavimus sau, gerbiu mokslą ir visapusišką vaiko asmenybės ugdymą, siekiu, kad vaikai ateityje ne tik jaustųsi pasitikintys savimi dėl informacijos kiekio, vidinių savybių, bet ir būtų lankstūs gyvenimo atžvilgiu.
BET. Vadovėliai paruošti. Ugdymo programos yra. Egzistuoja daug įvairių priemonių, kurios pagelbèja, mokyklos (ne visos, bet yra tokių) bendradarbiauja, padeda, galų gale – galima pasisamdyti mokytoją (ką dauguma tėvų ir taip daro papildomai jau nuo pirmos klasės!).
Sakyčiau, kad labai klaidina tas praeities prisiminimas – kaip mokykloje buvo sunku, kaip nesupratau užduočių ir pan. Bet judant kartu su vaiku, nustembi, kad viskas turi sistemą, tvarką.
Kad vaikas pats tai ima perprasti ir su daug didesne motyvacija tyrinèti. Iššūkių turi būti, bet viskas įveikiama. Juolab, kad ugdymas šeimoje mums dovanoja laiko (tiek, kiek reikia), galimybę (sustoti, grįžti atgal, mokytis vaikui suprantama kalba).
Negana to, akademinès žinios visame vaiko gyvenimo procese yra tik tam tikra dalis, ne visas gyvenimas. Yra kur kas svarbesnių įgūdžių, kurių jis turi įgyti. Ir mums pasisekè, kad turime šansą ugdyti juos pagal savo vertybių sistemą.
Štai ir artėju prie tos sunkiausios dalies… Ugdyme šeimoje, man asmeniškai, sunkiausia yra išlikti šeimos ašimi, laikančia tą vertybių sistemą ir rodantį pavyzdį. Taip pat nelengva atrasti tinkamą santykį šeimoje: kaip būti mokytoju, nebūnant mokytoju ir draugu, nebūnant draugu. Kažkur lengvas nuslydimas, atsipalaidavimas ir źiūrėk, jau situacijos tampa nebevaldomos.
Kad būtų lengviau visą iliustruoti, įsivaizduokime kaip vyskta ugdymas šeimoje (pas mus) išoriniame ir vidiniame lygmenyse.
Mūsų diena prasideda nuo vėlyvų pusryčių, mat iki tol kiekvienas veikė kas jam aktualu (skaitė, žaidė ir pan.). Pats dienos startas dar gan sėkmingas – sėdame prie bendro stalo, skaitome istoriją, aptariame. Vaikai spalvina, klauso. Bendra veikla. Vèliau skirstomės į individualias pamokas. Vienam matematika, kitam – kalba. Maźylis bėga iš paskos šaukdamas: ,,Aš didelis, aš moku, aš noriu irgi rašyti”. Gerai, trys vaikai – trys programos – trys pasauliai. Kvėpuok, pasakytų psichologė. Išgirsk – sako širdis. Greičiau baigiam – priekaištauja egoizmas.
Judame tolyn: vèl kažkokia bendra veikla, muzika, dailė ar gamtos pažinimas. Tada vaikams laisvas laikas, man – pietų bei vakarienės ruošimas (mat po būrelių grįšime vėlai), namų ruošos darbai – kaip vyras sako – namų vadyba įdarbinti robotus skalbti, plauti indus ir pan.. Vakare, galiausiai, sugula vaikai į lovas, skaitome, dalinamės įspūdžias. Aš dar spėju peržiūrėt rytojaus planus, paskaityti knygą sau. Poilsis.
Panašiai atrodo visos dienos. Išskyrus tas, kai jaučiame išsekę, tada darome dienos ar dviejų pauzę. Tai padeda atsinaujinti.
Skamba gal ir bauginančiai, bet patikèkite, nemanau, kad tai baisiau už kasdienį chaosą kol sukeli visus į mokyklą, nuveži, leki į darbą, parveži vaikus… O dar namų ruoša, namų darbai su pervargusiu vaiku. Streso pakankamai.
Bet problema ne tame, kad nespėji aptarnauti visų poreikius ar per didelis krūvis. Mane visada domina kaip išlikti tokiame ryšyje su vaikais, kad jausčiau jų tikrus poreikius ir galėčiau viską apjungti į vieną darinį. Nes gauname energijos tik
iš geros atmosferos namuose, šilto bendravimo, pasitikėjimo ir palaikymo. O tai reikia patiems kurti.
Mums šeima – jausmas, kad priklausau kažkam ne tik sau ir savo norams, tai kaźkas tarp mūsų, tai ašis, aplink kurią kuriame ryšį.
O gamta ašies valdymą labiausiai patikėjo moteriai. Nors dažnai visa tai nematoma akimis, bet kai ryšys trūkinėja arba moteris ,,nuplaukia” pati sau, nustoja organizuoti šeimos gyvenimą – visi pajaučiame pasekmes. Skauda. Viduje kažką skauda. Kažko trūksta. Kyla nepasitenkinimas.
Aš tikiu, kad moteris, kuri geba gyventi priimdama savo vaidmenį -šeimos širdies – kaip savo asmeninį poreikį ir aptarnauja tą ypatingą lauką – yra verta mažų mažiausiai pagarbos ir palaikymo. Nieko gražesnio, stipresnio ir prasmingesnio nesu mačiusi ar patyrusi gyvenime.
Todėl drąsiai sakau, kad bet kokie vadovėliai, programos ar egzaminai yra vieni juokai palyginus su vaiko vidinio pasaulio tvirtumo ugdymu, bei ryšio tarp žmonių kūrimu.
Kai vidinis kompasas rodo šia kryptimi, visi kiti dalykai labai gerai išsisprendžia. Tik kaip nepamesti tos krypties – kitas klausimas.