O gal tai normalu moteriai?
Tą mintį tyliai esu sau sakiusi ne kartą. Ir tikrai ne aš viena. Moterų gyvenimuose dažnai jaučiamas slaptas – o kartais visai atviras – spaudimas būti viskuo: partnerio ramintoja, vaikų mama, savo pačios kritike, virtuvės fėja, emocijų vertintoja, logistikos vadove… ir vis dar švelnia, moteriška, įkvepiančia. Geriausia – viskuo vienu metu.
Ilgą laiką tai vadinau „perdėtu atsakomybės jausmu“, „noru viską suvaldyti“, „perdėtu jautrumu“. Bet kai pradėjau apie tai galvoti iš moters prigimties pusės – tarsi viskas šiek tiek susidėliojo.
Negaliu prisiminti kur, bet vieną kartą nugirdau labai taiklią mintį: moters viduje lyg egzistuoja keturi pagrindiniai poliai.
- 25 % mergaitės, kuri nori žaisti, būti laisva, žavi ir priimama be sąlygų;
- 25 % mamos, kuri rūpinasi, apkabina, atspėja, pasirūpina;
- 25 % žmonos, kuri kuria artumą, partnerystę, šilumą dviese;
- ir 25 % vyro – kuris daro, sprendžia, tempia reikalus į priekį.
Ir, žinot, visi tie ketvirtadaliai man pažįstami. Vieną dieną manyje gyvena rūpestinga mama, kitą – ta, kuri nori viską padaryti pati. Vieną vakarą norisi būti mergaitė su nudažytais nagais, kitą – pasakau garsiai, kad neturiu nei jėgų, nei žodžių. Ir tai nėra nenuoseklumas. Tai – gyvenimas.
Moteris savo prigimtimi apima visumą. Ji priima, reaguoja, jaučia. Ji yra ta, kuri gimdo – ne tik kūną, bet ir erdvę, jausmą, bendrumą. Joje natūraliai telpa daug. Todėl jos vaidmuo ir nuotaika keičiasi. Ne todėl, kad ji „nenuosekli“, o todėl, kad ji gyva. Tarsi sistema, kuri perjungia režimą pagal tai, kas šiuo metu svarbiausia.
Ir iš tiesų – žmogus, kaip ląstelė bendrame organizme, yra gyvas ne tada, kai laikosi plano, o kai jaučia visumos poreikį. Tad visai natūralu, kad vieną dieną gyvenimas tave „kviečia“ būti mama, kitą – lydere, trečią – tylia stebėtoja, o ketvirtą – tiesiog būti.
Galbūt problema atsiranda ne todėl, kad mes per daug darom, o todėl, kad per mažai leidžiam sau būti tuo, kuo iš tikrųjų esame. Galbūt per mažai apie tai kalbam. O juk gamta taip ir veikia – keičiasi, prisitaiko, reaguoja. Ji ne stovi, o gyvena.
Šiandien vis dažniau leidžiu sau paklausti: kuo aš turiu būti šiandien?
Ne „ko iš manęs tikisi“ ar „ką noriu parodyti“, bet – kur gyvenimas mane pastatė? Kam galiu būti naudinga? Ką per mane šiandien gali gauti kitas žmogus – net jei tai tik tylus buvimas šalia.
Ir vis dažniau pastebiu, kad ne aš pati renkuosi tą vaidmenį, o jis – mane. Kartais jaučiu, kad šiuo metu iš manęs aplinkai reikia daugiau ramybės, o kartais – veiksmų. Ir tai nėra paprasta, turi gerai pasistengti. Tikroji pusiausvyra atsiranda, kai leidžiu gyvenimui per mane reikštis taip, kaip tuo metu reikia visumai. Ne dėl įvaizdžio. Ne dėl pareigos. O dėl to, kad esu gyva visumos dalis. Kad manyje yra visi tie vaidmenys – ir visi jie labai svarbūs.
Moteris – tai ne vien funkcija. Tai buvimas visuma.