Žemė niekada neklausia, iš kur ir kada krenta lietus. – Ši mintis visada mane įkvepia pabandyti pažiūrėti į viską iš gamtos pozicijos, o ne vien manosios. Tokiu pjūviu žvelgiu ir į vaiko savarankiškumo ugdymą.
Tikiu, kad vaikų nepriklausomybė yra esminė jų brandos dalis. Mes, kaip tėvai, turime skatinti juos atlikti užduotis, atitinkančias jų amžių ir gebėjimus, nes tai ugdo atsakomybės jausmą ir pasitikėjimą savimi. Iš kitos pusės – per didelė globa gali trukdyti vaikui tapti savarankišku ir pasirengusiu gyvenimo iššūkiams.
Vos tik tapau mama, viduje užvirė kova tarp dviejų balsų. Vienas balsas visu pajėgumu palaikė tą aukščiau aprašytą mintį apie vaikų skatinimą tapti nepriklausomais, nepaisant to, jog visi procesai vyksta ilgiau, reikalauja daugiau pastangų, mano emocinio įsitraukimo, stebėsenos ir pan. O antrasis – nuolat norėjo greito rezultato, kaip mėgstame sakyti, „žymos“ ar „uždėtos varnelės“.
Esu tikrai dėkinga likimui, kad mane supa žmonės, kurie kuria manyje aukšto standarto vertybes, tad natūralu, jog visus dešimt motinystės metų siekiau, jog antrasis balsas dingtų. Įvaizdavau, kad įmanoma pasiekti būsenos, kai atsidavimas tėvystei, vaikų auklėjimo ir saviugdos svarba bus šimtaprocentinė, ta vidinė kova baigsis. Bet tik visai neseniai suvokiau – tiksliau, atradau draugėse – jog ta kova ir yra esminė mano gyvenimo dalis, be kurios aš tiesiog gyvenčiau vakuume: jokių trigdžių, jokių naujų iššūkių, jokio tobulėjimo. Nepaisant to, jog žmogiškasis pradas būtent ir siekia šios būsenos – nirvanos – bet sąmoningo žmogaus paskirtis ne tokia. Mus ugdo, keičia, augina nuolatinis pasirinkimas: mano interesai ar išsikeltas tikslas.
Šiuo atveju – vaikų nepriklausomybė nuo tėvų. Mes siekiame, jog vaikai gebėtų pasirūpinti savimi materialiai, atitinkamai pagal savo amžų ir brandą. Nebūtinai tai atitiks vidurkio lenteles vadovėliuose. Kiekvienas žmogus vystosi individualiai. Didžiausia užduotis man, kaip mamai, yra įveikti pačią save.
Tikroji nepriklausomybė vaikui kainuoja ne tik jo paties pastangų, bet ir tėvų vidinių kovų, patogumo atsisakymo, greito rezultato, emocinio darbo su savimi. Visa tai yra „kaina“, kurią mama sąmoningai pasirenka mokėti, kad vaikas augtų savarankiškas.
Kaip žemė priima lietų – nesvarbu, iš kur jis ateina – taip ir aš mokausi priimti abi savyje esančias dalis. Viena jų nori auginti vaikų nepriklausomybę kantriai, su įsitraukimu. Kita – siekia greičio, patogumo, „varnelių“. Bet tik leidžiant šiems balsams egzistuoti kartu, su pagarba jų skirtingai prigimčiai, galiu augti ir aš – kaip mama. Nes galų gale, tai ne tik vaikas mokosi būti savarankiškas – bet ir aš mokausi būti ta žemė, kuri myli lietų bet kokiu pavidalu, bet vis tiek išlieka ištikima savo tikslui – auginti.