Įsivaizduok, kad ore gyvena mažas vėjas. Ne audra, o toks, kuris vos kilsteli užuolaidą ir prajuokina dulkę saulės spindulyje. Vieną dieną tas vėjas užsuka į dirbtuvę, kur stovi žmogus, kuris nemėgsta, kai daiktai būna „tik daiktai“.
Jo vardas – Alexander Calder.

Ant stalo pas jį ne kalnai dažų, o vielos, replės, skardos gabalėliai, popieriaus formos – lyg mažos salos. Jis paima vieną juodą formą, pakabina ją ant siūlo. Paskui pakabina kitą, lengvesnę. O tada trečią. Ir žiūri ne taip, kaip žiūrėtum į paveikslą ant sienos. Jis žiūri kaip į svarstykles, kurios mokosi dainuoti.

„Jei vieną dalį padarysiu per sunkią, visa kita nuleis galvą,“ – tarsi sako mobilis.
„Jei vieną dalį pakelsiu aukščiau, kitos turės persitvarkyti.“



Calderis supranta vieną dalyką: ore nėra „atskirų“ dalelių. Ten viskas susiję. Kai pakabini vieną formą – ji ne tik kabo. Ji kalbasi su kitomis: traukia, stumia, prašo vietos, atiduoda vietą.
Jis pavadina šiuos kūrinius mobiliais. Nes jie juda. Bet ne kaip žaislas, kurį stumtelėji ir pamiršti. Jie juda kaip gyva sistema: švelniai, protingai, kartais net lyg mąstydami.
Ir štai ateina tas mažas vėjas. Jis tik praeina pro šalį – ir mobilis pradeda šokti. Ne garsiai, ne cirkiškai. Lėtai, kaip kai plaukia debesys ir tu staiga pastebi, kad dangaus vaizdas jau kitas.

Calderio mobilis moko paprastą paslaptį:
pusiausvyra nėra sustingimas. Pusiausvyra – tai gebėjimas nuolat iš naujo susiderinti, kai kažkas pajuda.
Tekstas generuotas, pasitelkiant DI

Po šios įžangos pažiūrėjome keletǎ vaizdo įrašų:
Tada aptarėme:
- Kuri mobilio dalis, tavo manymu, „turi daugiausiai įtakos“ visumai?
- Kas nutinka, jei pakeiti vieną detalę?
- Ar mobilis labiau panašus į muziką ar į mechanizmą? Kodėl?
Kaip pasigaminti savo mobilį?
Video pamoka, kuria rėmėmės (ne visu 100%).
Praktinis eksperimentas









