Lygiai ketvirtą po pietų
palatoje buvo per šviesu miegui
ir per garsu ramybei.
Kambaryje keturi didžiuliai langai.
Kaip ir keturios lovos metaliniais rėmais.
Jos lova toliausiai nuo durų, šiek tiek sujaukta.
Iš po baltos anklodės, pažymėtos skaičiumi ,,24″,
vėsinosi dvi sukryžiuotos išlindusios
nuogos moters pėdos.
Tai buvo ji.
Moteris gulėjo ant dešiniojo šono nejudėdama.
Rankomis laikė apglėbusi keturiasdešties savaičių ir dviejų dienų pilvą.
Ant grindų po lova budėjo kambarinės šlepetės,
Pasiruošus palydėti į kitokį pasaulį.
Kambaryje maišesi įvairūs garsai:
vienoje lovoje gulėjo tamsiaplaukė moteris,
jos ilgi plaukai vingiavo tarsi tekantis vanduo per siaurą veidą, neįprastai ilgą kaklą
ir plačius pečius ant jos sūnaus rankų.
Jis gulėjo greta mamos ir savo vaikišku nuoširdumu glamonėjo mamos pilvą:
Tu mūsų, nebeprarasim, mylėsim –
Kartojo berniukas.
Garsai pynėsi tarpusavyje,
sukurdami nepaaiškinamą bangų tinklą,
užklojusį jos ausis kaip prieš pat patenkant į sapną.
Reikia cukraus,
pagalvojo ji.
Reikia kažko prasibudinti, o jeigu dabar, jeigu jau laikas?
Staiga galvoje gyvenusios mintys nusileido žemyn:
Tu saugi, mažyle, lauksiu kiek reikės,
būk drąsi,
mama su tavimi…
Širdies dūžiai ritmingai įtraukė į nerimo šokį,
Saulės šviesa vargina akis.
Ji užsimerkė.
Širdis aprimo, kartu su ja kambario tyloje paskendo ir kūnas.
Pukš!
Staigus ir duslus garsas.
Kur? Joje.
Jai šmėstelėjo mintis, kad ta keista tyla, ketvirtą valandą popiet, tai žinojo ir ją tam ruošė.
Ji akimirksniu pramerkė akis ir pajuto kaip kojomis teka maža šilta srovelė.
Ar ji sapnuoja?
Ji kilo, ne, ją motinos instinktai pakėlė iš lovos.
Ji ėmė valytis savo patinusias ir kiek pavargusias kojas.
Koridorius jos akyse tai susitraukė, tai prasiplėtė;
Durys keitė duris. Ritmingai besisukantys ratukai kėlė įtampą.
Dingo laikas.
Ji stipriau įsikimba į vėżimėlio rankenas,
pilvo apačioje pajaučia pažįstamą susitraukimą.
Vieni juokai, pagalvoja, bet jos kūnas dar pamena, kai prieš tris metus jis buvo čia.
Ji verkė,
Šaukėsi
Ir plyšo.
Ji klausėsi kiekvieno vyro żodžio.
O šiandien ji viena.
Aną kartą ji bijojo kas nutiks su jos kūnu, kaip ji pakels skausmą.
O šį kartą dauguma jos kūno ląstelių pulsavo pasitikėjimu, žinojimu ir laukimu.
O širdis jos be galo bijojo…
Bijojo ar sugebės ji išlikti stipri,
Bijojo ar sugebės pralaužti tą stipriausią baimės sieną,
Bijojo ar sugebės būti mama ir
ar atsilaikys tai pagundai susigrąžinti save sau, tik sau bet kokia kaina!
Ne, mes privalome gimti kartu…
Kartu, kartu, kartu, kartojo ji sau.
Penkto mėnesio, penktą dieną, penktą valandą penktame kambaryje gimė vaikas.
Iki jai pirmąkart pajuntant koks aštriai skausmingas ir kartu malonus yra oras;
koks garsus ir galingas yra jos balsas;
kaip jos oda vienu metu jaučia ir vėsų vėją, ir karštą motinos kūną, ir šviesą, ir kvapą,
pirmiausia buvo duotas signalas.
Mama – mano visas pasaulis! Noriu pažinti ją dar iš arčiau.
Ir moters kūną surakino staiga.
Atsipalaiduokim,
įsako sau ir ima lėtai kvėpuoti.
Netrukus ji nuoga klupi vandenyje, o galingos bangos užklumpa vis dažniau,
ji jaučia kaip dvi didžiulės nematomos rankos spaudžia gimdą kaskart vis stipriau ir stipriau.
Ji akimirką sustingsta, tada gaudo orą kaip žuvis išmesta į krantą.
Pučia orą pro lūpas.
Tada vėl gaudo orą ir pučia.
Gaudo ir pučia tol, kol banga nuvilnyja.
Dabar jau to nesustabdysiu, turiu eiti iki galo, drąsina save.
Vaisius nežino kas vyskta. Prieš akis tik tamsa ir tolumoje mažas šviesos taškelis.
Ar aš tilpsiu ten, mama?
Ar man irtis ten?
Mama, kur tu? Mama, tu su manim?!
Ji mintimis apglėbia būsimą vaiką, padrąsina vaisių brautis pirmyn, kai šis tik gaus ženklą.
Dabar! Sušunka ji.
Šliaužk motinos gimdos kanalais į šviesą!
Kovok už naują gyvenimą!
Ateik pas mane!
Moteris maldauja rankų būti teisingoms, bet kiek įmanoma švelnioms.
Dar vienas suspaudimas, net ir po vandeniu jaučiasi kaip sustingsta kojos,
įsitempia kojų pirštai, bet ji tuoj imasi darbo: glosto savo kojas, liečia save visą, net ir ten, kur jos krašte daugumai moterų būtų gėda.
Ant žemė padėtas telefonas.
Pasigirsta jai žinoma daina, nukeldama ją į tą dieną, kai jiedu su vyru šypsosi, vaikšto susikibę už rankų…
Jos veidas švyti ir staiga užtemsta,
iš pakampių ima lįsti šnipai, budindami baimę.
Vis sunkiau darosi atlaikyti spaudimą.
Pilvas kietėja, banga įtraukia moterį į savo tamsų dugną.
Aš bijau, mama!
Ji ieško jėgų atpalaiduoti save, leisti deguoniai skverbtis pro ją ir išlaisvinti dūstantį vaiką.
Ji įsivaizduoja, kaip mažylei baisu, kaip ji bijo ir nežino kas vyksta.
Och, kaip ji nori apgobti ją savo esybe, savo žinojimu ir pažadu, kad viskas tuoj pasibaigs.
Baigėsi?
Ne.
Staiga vėl dingsta lengvumas, pilvas sukietėja ir aktyvuojasi visa senoji kūno išmintis, glūdėjusi joje dar tada, kai ji pati net nežinojo galėsianti būti tokia stipri.
Kambaryje tvyro levandų, šalavijų ir jazminų kvapai, kurie riečia nosį akušeriai.
Ji żvilgteli į eterinių aliejų buteliukus, sudėtus ant vonios krašto. Nusuka surauktą žvilgsnį į būsimą mamą ir netikėtai nušvinta.
- Jau laikas mieloji, lipti iš vandens.
Paskutiniai sąrėmiai kyla iš pačios gelmės, tarsi nebe jos valia, o kažkas didesnis perimtų vadžias.
Kažkas lyg šilta migla mėgina apgaubti skausmą, sušvelninti jo aštrius kraštus, bet ji jaučia ir kitą jėgą – ploną, šaltą giją, perveriančią nugarą, sprandą, mintis.
Ne, galvoja ji, ne dabar.
Tik ne baimė. Tik ne ten.
Ji suima už kėdės krašto.
Kvėpuok. Kvėpuok. Kvėpuok.
Kiekviena banga dabar jau nebe tik jos. Kiekviena jų ir vaiko darbas.
Mažylė leidžiasi žemyn, suka, ieško kelio, o ji turi neužsiverti, nesusigūžti.
Turi likti minkšta ten, kur kūnas norėtų priešintis.
Turi pasitikti, o ne sulaikyti.
Gėlė, staiga ateina jai į galvą,
Matau kaip atsiveria, lengvai, lapas po lapo,
Saulei šildant prasiskleidžia žiedas.
Lotosas, aš dabar lotoso žiedas, išskleidžiantis gyvybę.
Ji glosto pilvą, šlaunis, klubus, lyg kalbėtų nebe sau, o abiem.
Aš čia. Aš tavęs nepaliksiu. Eik, mažyle. Eik. Mama tau atvers kelią.
Sąrėmis užgriūva vėl, šįkart toks stiprus, kad iš jos krūtinės išsiveržia duslus garsas, nebe panašus į žodį.
Atrodo, visas kūnas virsta viena dirbančia anga, vienu tuneliu, viena didele įtampa, kurios neįmanoma apeiti.
Ji užsimerkia ir staiga aiškiai pamato ne save, o vaiką: susirietusį, spaudžiamą, stumiamą, dar visai arti jos širdies ir jau beveik iš jos pasaulio išėjimo slenksčio.
Užuot gailėjusi savęs, ji stveriasi šio vaizdo kaip lyno.
Tai padeda.
Skausmas nebe atrodo beprasmis.
Jis tampa darbu. Keliu. Perėjimu.
– Stumk! – kažkur visai netoli pasigirsta aštrus balsas, bet jis nuaidi taip, lyg sklistų iš kito kambario, ar iš kito laiko.
Ji nebeatskiria, kas kalba garsiai, o kas tik jos viduje. Tik jaučia, kad tarp vienos bangos ir kitos lieka vis mažiau kranto.
Kūnas nebeklausia leidimo. Jis jau žino. Jis jau veda jas abi.
Kartu su dingusia erdve, dingo ir laikas, ir žmonės, ir skausmas.
Ant krūtinės gulėjo dukra.
Savo mažyte nosimi braukė per motinos kūną ir ieškojo krūties.
Tuoj, visai tuoj judvi vėl susijungs nematomais saitais, tik nebe kraujas jas jungs, o saldus mamos pienas,
Penkto mėnesio, penktą dieną, penktą valandą penktame kambaryje gimė vaikas ir gimė mama.