Charlotte Mason teigė, kad vaikas, kuris dar nemoka skaityti, nebūtinai negali mėgautis knyga. Jis gali gauti tą malonumą klausydamasis. Gali įžengti į įsivaizduojamą pasaulį kartu su kitais šeimos nariais, kurie jau moka skaityti. Jam nebūtina pačiam mokėti skaityti, kad knyga jį paliestų. Kartais užtenka tiesiog būti šalia ir klausytis.
Ir man atrodo, kad tas pats principas galioja ne tik skaitymui, bet ir daugeliui kitų sričių. Vaikas tam tikrame savo raidos etape kažko dar nedaro, negeba, tyrinėja iš tolo, atmeta, nepriima, atstumia. Bet tai nereiškia, kad jis visą gyvenimą to nedarys. Kartais mes per greitai padarome išvadą pagal tai, ką matome šiandien. O šiandien dar nėra visas vaiko kelias.
Šiandien viriau daržovių sriubą: morkos, svogūnai, baklažanai, tokie šiek tiek rytietiški skoniai ir prieskoniai. Aš žinojau, kad vienas vaikas tų daržovių greičiausiai nevalgys. Bet tada pagalvojau: o kas jam draudžia mėgautis sultiniu? Tiesiog sultiniu. Gal šiandien jam užtenka tiek. Gal tai yra geriau negu nieko. Gal jis vis tiek dalyvauja bendrame šeimos valgyme, tik ne taip, kaip aš buvau įsivaizdavusi.
Tokių situacijų šeimoje yra labai daug. Kartais vaikas dar neskaito, bet klauso. Dar nevalgo visos sriubos, bet geria sultinį. Dar nerašo taip, kaip mums norėtųsi, bet stebi. Dar nepiešia pagal užduotį, bet savaip tyrinėja liniją, spalvą, judesį. Ir jeigu mes matome tik neatitikimą savo lūkesčiui, labai lengvai galime praleisti patį ryšį.
Man atrodo, čia labai svarbu mamai pačiai išmokti save sulaikyti. Tą vidinį norą sukritikuoti: kaip tai galima nevalgyti, kaip tai galima nedaryti, juk reikia. Bet ar tikrai visada reikia būtent taip ir būtent dabar?
Labai daug dalykų mes gauname iš visuomenės kaip normą: ką vaikas turi daryti, kada turi daryti, kiek turi suvalgyti, kaip turi mokytis, kaip turi elgtis. Bet iš kur mes žinome, kad būtent taip ir yra teisinga? Kartais tos normos būna sukurtos ne pagal gyvą žmogaus augimą, o pagal patogią sistemą, baimę, įprotį ar norą viską išmatuoti. Ir tada jos ima tolti nuo paprastų gamtos dėsnių, kurie visada kalba apie laiką, brendimą, palaipsniškumą, aplinkos įtaką ir ryšį.
Aš matau augindama savo vaikus, kad yra tam tikri etapai, kuriuose gali vaiką spausti, gali versti, gali reikalauti, bet iš esmės nieko gero tuo nepadarysi. Tik prarasi jautrumą tam, kas iš tikrųjų vyksta. O kartais tereikia palikti vaikui galimybę dalyvauti tiek, kiek jis šiandien pajėgia. Ne nurašyti. Ne nuolaidžiauti. O matyti, kad žmogus auga ne pagal mūsų patogų grafiką.
Ir turbūt svarbiausia čia ne sriuba, ne skaitymas ir net ne užduotys. Svarbiausia – neprarasti ryšio su vaiku dėl savo lūkesčio. Nes kartais mes taip stipriai laikomės to, kaip „turėtų būti“, kad nebematome, kaip yra. O tame „kaip yra“ dažnai jau yra mažas žingsnis. Tik jis ne visada atrodo taip, kaip mes tikėjomės.