,,Apkabink mane, mama! – pauzė, –
man tai padeda nusiraminti. Aš negaliu suvaldyti to žvėries savyje…”
Tokį prašymą išgirstu, kai sūnų užplūsta nevaldomos emocijos. Tai žodžiai, kurie nuginkluoja viską, nuramina bet kokias neigiamas ,,bangas” aplink ir sugrąžina mane prie pagrindinės auklėjimo esmės – padėti vaikui vystytis sąmoningu žmogumi.
Dar iki išgirstant vaiko prašymą, kažkodėl norisi pasakyti: ,,Baik, nusiramik, tu turi jau mokytis susivaldyti, nerodyti emocijų”. Galbūt dėl to, kad taip buvo priimtina, kai augau aš? O gal dėl to, kad buvo sudrumzta mano ramybės būsena ir mano ,,Aš” nori greičiau viską ,,sutvarkyti” ir vėl mėgautis savo ramybe?
Tai natūrali žmogaus reakcija, kuri vargu ar iš tikro yra pagalba vaikui.
Požiūris į situaciją pasikeičia, kai vaiko prašymas grąžina mane prie tikslo. Nors pati situacija lieka ta pati: vaikas verkia dėl kokios smulkmenos, bamba, kartais svaido žaislus, tačiau aš jau nenoriu palikti jo vieno ,,susitvarkyti” su savo emocijomis. Priešingai, labiau nei bet kada noriu būti šalia, nes vaikui reikia suaugusio pagalbos.
Kai mane pačią užplūsta neigiamos emocijos, sąmonė tarsi užtemsta ir aš kaip mažas vaikas nenoriu nieko matyti, girdėti, žinoti. Noriu tik greičiau ,,pabėgti” į šviesą: ten, kur jaučiuosi gerai, viską kontroliuoju, esu savo komforto zonoje. Bet tokioje tamsoje aš nematau durų, kurios mane ,,nuvestų” į kitokius išgyvenimus. Mano akys užrištos, todėl man reikia vedlio. Žmogaus, kuris, atsikleidus natūraliai mano prigimčiai, ne šauktų ant manęs, ne lieptų slopinti savo jausmus, o būdamas šalia palaikytų, padėtų priimti save tokią, kokia esu, suprasti priežastis kodėl aš vienaip ar kitaip reaguoju į dalykus. Man reikia draugo.
Draugo reikia ir vaikui. Jam svarbus tėvų dalyvavimas jo raidoje, pažįstant naujus jausmus, savo esmę, savo įtaką kitiems.
Taigi, aš nuolatos gyvenu tarp dviejų pasirinkimų: elgis instinktyviai arba siekti sąmoningo, visiškai atsieto nuo emocijų, mąstymo. Tam reikia aplinkos, kuri vertina tai, augina tavyje tokį sugebėjimą. Iš patirties ir studijuodama žmogaus prigimtį, rašau, kad natūraliai suaugusiam žmogui labai sunku nepasiduoti emocijoms, ypač jeigu tai liečia jo ,,Aš”, o ką jau kalbėti apie vaikus…
Tad linkiu jautrumo savo vaikų išgyvenimams ir net neabejoju, kad pasikeitus požiūriui – pasikeis ir jūsų reakcijos 😉.
