Visada jutau, kad moteris turi kažkokį vaidmenį pasaulyje. Visur ieškojau kokį. Daug skaičiau ir klausiau, lankiau įvairius seminarus, bet nė vienas atsakymas netenkino. 🤷🏻♀️
Kai tapau mama, visa ši paslaptis tarsi atsivėrė prieš mane. Manyje gimė moteriška (motiniška) intuicija, kurios anksčiau net įsivaizduoti negalėjau! Gimė žinojimas ką daryti. Gimė ir labai stiprus noras auklėti būsimą kartą tapti žmonėmis.
Iš vienos pusės tai padaryti labai sunku, nes mamos vaidmuo šiai dienai gerokai sumenkintas, dauguma nevertina mamos įdedamų pastangų auklėjant vaikus kaip svarbaus darbo. Netgi priešingai, toks mamos noras laikomas keistas, nesuprantamas. O kai nėra kas tave palaiko, gerbia ir vertina tavo darbą – labai greitai tas milžiniškas noras, gimęs gimus vaikui, užgęsta. Negana to, būna atvejų, kai dar ir vyras abejingas, nesuvokia ir nevertina moters vaidmens šeimoje.
Iš kitos pusės, matau, kad užsispyrusios mamos kantriai, tyliai atlieka savo darbą. Jos visu vidumi jaučia, kad tai jų paskirtis, savirealizacija. Deja, tokių moterų – herojų vis mažiau ir mažiau…
Matydama tokį susimaišytą pasaulį ir žinodama koks didelis, svarbus ir reikšmingas yra mamos vaidmuo, negaliu praleisti progos perduoti tai savo vaikams. Galbūt todėl ir turiu juos, kad auginčiau kitaip negu iki šiol augome patys, nes matau ir išgyvenu nemalonias pasekmes. Pasaulis ritasi žemyn.
Manau, dukrai svarbu žinoti, kad nepaisant visų žmonių sukurtų nukrypimų nuo gamtos, moters vaidmuo yra gimdyti, auginti, auklėti vaikus. Pasirūpinti, kad vaikai materialiai turėtų ko jiems reikia. Taip pat formuoti jų požiūrį į pasaulį, kitus žmones, įdiegti teisingas vertybes. Vaikams svarbu žinoti kas yra žmogus, kokia jo paskirtis ir perduoti tai būsimoms kartoms. Tik auklėjimo pagalba galime pakeisti pasaulį į geresnę vietą visiems mums gyventi. Ir čia niekas geriau, nuoširdžiau, atsakingiau to nepadarys kaip tėvai, nes tik jiems iš tikro rūpi, kad jų vaikai būtų laimingi.
Rašau ir pati negaliu atsistebėti koks didingas yra mamos darbas! 🥰
Kadangi vaikas gimsta iš abiejų tėvų susiliejimo, tad auklėjimas – jų abiejų atsakomybė. Mamos rankose didžioji dalis šeimos ateities. O vyras čia veikia labiau kaip palaikantis mamą, parūpinantis jai tinkamas sąlygas auklėjimui, ,,pakūrenantis” jos norą… Norisi, kad sūnus apie tai žinotų ir jaustų pagarbą moterims. Priimtų visa tai, kaip gamtos programą ir stengtųsi veikti išvien su ja, o ne ,,prieš vėją”. Tik taip jis bus iš tikro laimingas. Ir darys laimingus kitus.
Tokiais pamąstymais ir pabaigsiu. 😌
Tikiuosi jūs turite bent vieną žmogų, kuris įvertina jūsų pastangas, pasako jums komplimentus, kartu pasidžiaugia rezultatais. 🥰
