Kasdienė saviugda leidžia pažinti tikrąjį save ir atrasti priežastis kodėl mano ,,aš” ir kito ,,aš” nesusikalba.
Viena iš šių priežasčių yra visko vertinimas tik per savo ,,dėžutę”. Tai yra per savo suvokimą, mąstymą, įpročius, pomėgius ir pan. Kaip maži vaikai viską vertina tik per savo pojūčius: jeigu man šalta, tai ir visiems šalta, jeigu aš laimingas, tai nesuprantu kodėl kiti jaučiasi kitaip.
Tikrai dažnai tarp žmonių kyla nesutarimai dėl to, kad vienas priekaištauja kitam dėl gyvenimo pažiūrų skirtumo. Tas pasąmoningas noras, kad visi turi galvoti kaip aš labai apriboja žmogų. Tai ką daryti jeigu norisi jausti ryšį su savo antrąja puse, vaikais, tėvais, draugais? Kaip išlįsti iš tos ,,dėžutės”?
Turbūt labai gerai visiems žinomas pavyzdys: močiutės ar mamos jau nuo senų laikų labai mėgsta palepinti vaikus skaniu maistu. Jos pluša visą dieną, ruošia, tikėdamosios taip parodyti dėmesį, užsitarnauti meilę, o vaikai galiausiai pareiškia, kad jie laikosi dietos, jų mitybos įpročiai kitokie ar nėra alkani. Natūrali reakcija: ,,Na ir gerai, ir nevalgykit! Visai negerbiat nei manęs, nei maisto!”. Kaskart kyla įtampa. Ir kaskart ji didesnė.
Tai kas šioje situacijoje kaltas? Kaltų čia nėra. Vaikai turėtų suprasti, kad maistas buvo ruoštas su meile, galbūt tai vienintelis tėvams žinomas būdas išreikšti rūpestį. Tad reikia atitinkamai pažvelgti į situciją tėvų akimis, atrasti lankstesnių būdų kaip pasakyti ne, kad neįžeisti. Galbūt pasakyti kokį komplimentą, kad už visas pastangas būtų apmokėta nebūtinai valgant.
O tėvai ar seneliai irgi turėtų suprasti, kad šiandien vaikai kitokie, kad dabar labai daug žmonių kontroliuoja ką valgo, kad ši karta skanaus maisto nebelaiko prioritetu gyvenime ir dauguma net nesupranta kaip galima praleisti tris valandas gaminant maistą. Moderniam žmogui tai prabanga ar laiko švaistymas.
Atrodo tai du kardinaliai priešingi požiūriai. Tad norint bendrauti be įtampos, abi pusės turi žengti žingsnį.
Tai tik pirmas į galvą atėjęs pavyzdys. Bet tas pats principas galioja ir visose kitose situacijose. Šimtus kartu per dieną padarome kažką gero kitam, o jis neatsako tuo pačiu. Mes pykstame, jaučiamės neįvertinti. Net esu girdėjusi, kad moteris pyko ant savo vyro, kad jis jai ne tokį ir ne taip komplimentą pasakė.
Įdomu tai, kad dažniausiai kitas žmogus atsidėkoja, tik ne tuo pačiu, ko tikėjausi aš.
Kartais kyla klausimas kodėl turiu stengtis? Kam to reikia?
Šiai dienai turiu tik vieną atsakymą pati sau – kad ,,neperkąstume” vienas kitam gerklės. Kuo toliau, tuo sunkiau žmonėms bendrauti be savo ambicijų, puikybės įsikišimo, noro kerštauti. Vis norisi įlisti į kitų gyvenimus ir juose šeimininkauti tarsi manasis jau būtų tobulas.
Aš visada už tai, kad pakylėti žmogiškuosius santykius į aukštesnį lygį, kuriame gyventume iš tiesų laimingai, be jokių dekoracijų, kaukių, apsimetinėjimų. Dėl to ir verta stengtis. 🥂
