Dažniausiai, kai viduje kyla kažkokie nepažįstami jausmai, nesuvaldomi norai, mintys, būsenos, mums būna sunku apie tai kalbėti. Norisi atsiskirti nuo visų, pabūti su savimi. Ir tai kaip ir gerai. Tik per ilgai trunkanti tyla skatina atitolimą, atšalimą ar net neigiamas reakcijas iš kito žmogaus. Visada padeda pokalbis su žmogumi, kuris išklauso, palaiko.
O kaip vaikai? Jiems šis pasaulis naujas, kasdien naujos patirtys, nepažįstamos situacijos, žinių trūkumas ir pan.
Norisi bent jau šeimoje kurti tokią atmosferą, kurioje vaikai nebijos pasakyti, kad pykstu, arba darau kvailystes, nes taip reikalauju tavo dėmesio. Svarbu, kad vaikas galėtų pažinti save ir nebūti už tai smerkiamas.
Pastebėjau, mano vaikams vis dar kartais sunku įvardyti kas juos ,,užvaldė”. Matau jų akyse, kad elgesys tarsi ,,rėkia” reikalaudamas dėmesio, bet pasakyti žodžiais negali. Tada nebežinai iš kokios pusės prieiti ir kalbėti su vaiku.
Kartais jis tiesiog pyksta arba ignoruoja kitus, kartoja savo pretenzijas, demonstruoja nepasitenkinimą, tai jeigu ignoruosiu – situacija padvigubės ir abu neišmoksim šios pamokos, o jeigu kalbėsiu, tai kaip kalbėti, kad tai nebūtų moralas? Daug plonybių, su kuriomis vis bandome susipažinti kasdien ir visos jos tik tam, kad tobulėtume kaip Žmonės.
Šiandien savo mažojo išradėjo paprašiau sukurti kažkokį prietaisą, kuris informuotų visus, kad vienam iš šeimos narių kažkas nutiko, jam reikia pagalbos, net jeigu tai ir reikš, kad jis tylės. Svarbu pastebėti, kad manyje kažkas pasikeitė.
Kaip ir tikėjausi, varpelis skambėjo dažnai 😁, nors ir ne pagal paskirtį. Bet mano tikslas buvo bent po truputį sūnui pradėti stebėti save: kas įtakoja tokias reakcijas, galėjau jas suvaldyti ar ne, kaip tai palietė kitus, kokios dabar pasekmės? Taip pat, rodant, kad mums rūpi vaikų išgyvenimai, žaidimas galbūt skatins poreikį kalbėtis, pasidalinti kas pasikeitė, su kuo negali susitvarkyti ir pan.
Taigi, gimė toks kūrinys – SOS varpelis, ,,valdomas” mygtuku 🤩. Kai kažkam reikia pasitarti su šeima – spaudžiam 🤗. Vaikams dar reikia ilgiau pažaisti šį žaidimą, kol susigaudys kas ir kaip, o aš jiems jau rodau pavyzdį, skambindama varpeliu ir paprašydama pagalbos (labiau emocine prasme, negu buitine, nors jeigu ir buitiniai dalykai liūdina ar džiugina – reikia spausti SOS mygtuką”.
Labai svarbus momentas yra tas, kad vaikai, jeigu neturi kitokių išugdytų elgesio šablomų, į viską reaguoja natūraliai. Tai yra iš prigimtinės pusės, kuri neauklėjama yra tiesiog laukinė ir nesiskitanti su niekuo, net savo tėvais…