Pirmoji mintis, kai pagalvojame apie poilsį? Miegas.
Gal negaliu moksliškai paaiškinti, kas tiksliai vyksta, tačiau kaip trijų vaikų mama, turėdama privilegiją ugdyti juos šeimoje, pastebėjau: labiausiai pailsime tada, kai pailsi protas.
Ilgai maniau, kad tam reikia tiesiog išsijungti – užmigti. Bet kai įsisuki į vaikų raidos pokyčius, emocijas, impulsus ir reakcijas, supranti, kad miegas ne visada išsprendžia nuovargį. Mažesniems – taip, tai tarsi atkuria neuronų apsauginį sluoksnį, tačiau vyresniems – ne visada.
Proto poilsis, mano akimis, yra tinkama apkrova. Tai supratau tik tada, kai pradėjome ugdymą grįsti principu, jog pamokos turi būti dinamiškos, trumpos ir apimančios skirtingus smegenų pusrutulius. Tokios pamokos ne vargina, o maitina — ypač kai jose slypi gyvos idėjos.
Šį principą pradėjau taikyti prieš porą metų ir jis pasiteisino. Tik niekada nebūčiau pagalvojusi, kad jis tinka ir poilsiui.
Pavyzdžiui, kai vaikai konstruoja LEGO, o žaidime veikia ir logika, ir vaizduotė – diena baigiasi džiugiai. Bet jei dominuoja tik viena pusė – kairioji ar dešinioji – perstimuliacija neišvengiama: nuovargis, dirglumas, neigiamos reakcijos.
Tas pats ir suaugusiems. Kai per trumpą laiką teko skaityti kelias sudėtingas knygas, kilo noras jas sviesti į kitą pasaulio kraštą! Kai protas per ilgai suka tą pačią mintį, jis tiesiog pavargsta.
Todėl pirmas dalykas, kuris padeda mūsų šeimai atstatyti pusiausvyrą – dinamika. Kartais tenka sustabdyti vaikus dar prieš „sprogimą“ – tiesiog įnešu naują mintį, naują impulsą. Svarbiausia, kad tai būtų gyva idėja.
Vaikai nori pažinti. Jie trokšta naujumo. O tai reikalauja mūsų laiko ir dalyvavimo kartu.
Ir štai, dar viena geros savijautos sudedamoji: visame šiame judesyje aš stengiuosi įpinti ryšį. Kartais tai bendra veikla, o kartais – tiesiog išklausyti, ką jie veikia, su kuo žaidžia, apie ką svajoja. Tas nuoširdus domėjimasis tampa tiltu iš vienos būsenos į kitą – o kartais net vartais į naują, ramesnį pasaulį.
P.S. Stebėjimas, pajautimas ir suvokimas, kas kaip veikia, ateina su laiku. Tam reikia nuolatinės praktikos – tiek man, tiek vaikams. Bet kaip gera, kai matai, kad vaikai pradeda patys suvokti šiuos procesus, o aš tampu jų dalimi.
Metai ar dešimt? Koks skirtumas. Vis tiek nežinau, kas galėtų būti svarbiau už saviugdą 🤭