Kaip mama ir savo vaikų ugdytoja, kuri organizuoja jų mokymosi procesą, dažnai jaučiuosi priblokšta informacijos. Šiandien mus bombarduoja begalybė informacijos iš visų pusių. Net jeigu tai geri projektai, leidiniai, skirti mokyti ir mokytis, vis tiek kartais pasiekiu ribą, kai man visko tiesiog per daug. Kartais pagaunu save galvojančią: „Ar tikrai turime viską, ką sužinome, sutalpinti vaiko galvoje? Ar to tikrai reikia?“
Tokiais momentais, kai jaučiu, kad visko tiesiog per daug – tiek reikalavimų, tiek lūkesčių, tiek informacijos – pradedu mąstyti apie tai, kas mūsų šeimoje svarbiau už vien žinias. Prisimenu tai, kas yra tikra, tvaru ir patikima.
Mūsų šeimos gyvenimo tikslai padeda man nuspręsti, kas yra būtina, kiek ir ko reikia, kad pasiruoštume tolimesniam gyvenimui. Žmogiškųjų vertybių sistema man leidžia nufiltruoti nereikalingus dalykus, kurie neatveda prie pagrindinio tikslo – auklėti žmogų.
Tačiau kyla klausimas: kas yra žmogus? Koks turėtų būti žmogus?
Šia tema daug diskutuojama. Ar leisti vaikui augti laisvai, be ribų, visada vaikantis savo norų, be jokios krypties? Ar reikia vaiką kontroliuoti? Ar svarbu auginti vaiko pasitikėjimą savimi, bet tuo pačiu ir jo puikybę? Ar leisti vaikui gyventi vedamam tik jo vidinių impulsų, nesuvokiant pasekmių?
Matyt, atsakymas priklauso nuo to, kokį vaiką tėvai nori matyti ateityje. Juk tėvai yra pirmieji „skulptoriai“, prisilietę prie šio natūralaus, gryno molio gabalo.
Kaip mama, matau, kad vaikai nori struktūros. Jie nori jausti tiek tėvų, tiek savo „stuburą“. Jiems reikia gairių, ribų ir tam tikrų taisyklių, kad galėtų saugiai augti ne tik šeimoje, bet ir mokykloje, būreliuose bei kitose gyvenimo srityse. Vaikams reikia aplinkos, kuri padėtų jiems formuotis kaip žmogiškosioms būtybėms – žmonėms, kurie atpažįsta savo impulsus ir polinkius, kuriuos turime visi.
Tačiau vaikams taip pat svarbu išmokti kontroliuoti savo impulsus ir gyventi laisvai, nepriklausant nuo jų. Jie turi suvokti, kokios gali būti nevaldomo natūralaus elgesio pasekmės.
Linkiu savo vaikams tapti sąmoningais žmonėmis, kurie geba atpažinti savyje egzistuojančias dvi jėgas – kūrimo ir naikinimo – ir mokėtų jas panaudoti prasmingai.
Šie dalykai man yra patys svarbiausi. Deja, dažnai visa tai pasidengia daugybe programų, rekomendacijų ir siūlymų.
Kai grįžtu prie savo šeimos vertybių ir motyvacijos, visa kita tampa aiškiau. Tada daug lengviau su ramesne širdimi uždaryti kompiuteryje atvertus langus, palikus mintį „galbūt prireiks vėliau“. Tada aiškiai žinau, ko mums reikia dabar.
Akademinės žinios, be abejo, yra reikalingos. Jos praturtina vaiko asmenybę, formuoja jo charakterį ir vertybių sistemą. Tačiau tam ne visada reikia sudėtingų ar „super modernių“ mokymosi programų. Kartais pakanka paprasto, tvaraus ryšio su šeima, savimi ir gamtos dėsniais.
Kai esu rami, jaučiu ryšį su šeima, tada jaučiuosi tarsi soti ir mažiau norisi užpildyti viską papildomomis priemomėmis.
Mūsų šeimoje svarbiausia yra suteikti vaikams įrankius kurti – ne tik sau, bet ir kitiems. Mano manymu, svarbu padėti vaikui suvokti savo galimybes, išmokti valdyti savo troškimus ir panaudoti žinias bei įgūdžius tam, kad sukurtų kažką gero ir tvaraus.