Vaikų auklėjimas

Vaikai nebeatitinka standartų. Kas kaltas? Tėvai ar mokytojai? Mokytojai jaučia, kad jų darbas nevertinamas, o šiuolaikiniai tėvai neatsakingi. Tėvai jaučiasi nuolat kaltinami ir nesupranta, kodėl mokykla neatlieka savo darbo. Ir kokį pavyzdį mato vaikai, kurie taps tėvai ir tie patys mokytojai? 🥺 Konfliktas tame, kad nėra bendro ugdymo tikslo. Kodėl mes ugdome vaikus? Ką jie […]

Švietimo sistema – geriausias būdas pamatyti kokią kainą turi sumokėti vaikai, tėvai ir mokytojai. Vaikai atskirti nuo savo draugų, savo aplinkos. Pradinukai sunkiai gali išmokti skaityti ir rašyti nuotoliniu būdu. Tėvai turi ir mokytis kartu su vaikais, ir dirbti. Mokytojai privalo būti lankstūs, sugebėti mokyti ir nuotoliniu būdu, ir klasėje, kurioje didelė rizika užsikrėsti virusu,

Aš vis dar sužavėta trijų kartų grandine 🖤. Ją sudaro seneliai, tėvai ir vaikai. Kuo ji ypatinga? Tai įrankis puoselėti pagarbą vienas kitam. Pagarba savo tėvams gimsta matant kaip mano tėvai gerbia savo tėvus. Tai yra, vaikas stebi kaip dvi kartos bendrauja tarpusavyje ir atitinkamai kopijuoja tą santykį, mokosi santykių tarp tėvų ir vaikų. Be

Dažnai sakoma, kad tėvų pavyzdys yra geriausias mokytojas vaikams. Tai ir susimąstai – o kokį pavyzdį turėčiau rodyti savo vaikams? Būdama mama matau, kad tėvystės reikia mokytis. Kai žinai ką, kodėl darai, tada visai ir kitokius įrankius naudoji. Siekiu užauginti būsimus tėvus, jaunuolius, kurie sugebės ne tik susilaukti vaikų, bet ir supras kodėl juos auginame,

Jeigu noriu būti gera šokėja – tai renkuosi aplinką, kuri kalba apie šokio, treniruočių svarbą, susidūrus su pirmaisiais sunkumais – nenustoja šokti. Aplinką, kurioje kiekvienas stengiasi siekti aukštumų. Būdama tokioje aplinkoje aš 100% tobulėsiu jeigu nuolat imsiu pavyzdį iš jos ir vaidinsiu, kad aš jau esu tokia šokėja, kokias matau aplink. Tokiu principu paremtas visas

Galbūt teko girdėti posakį ,,Tėvas nemyli vaiko jeigu gaili jam rykštės”. Aš perfrazavau sau taip: ,,Vaikas nejaučia meilės, jeigu nėra kontrasto jai – ribų.” Visai kaip mes nesuvoktume dienos, jei nebūtų nakties, šilto be šalto, skanaus nuo bjauraus. Visas mūsų gyvenimas paremtas dviem priešingybėm, bet taip mes susikuriame ribas aplink save. Manau ir mums, kaip

Kiek daug dalykų šeimoje išsispręstų, jeigu visi šeimos nariai jaustų, jog jie priklauso šeimai, tam bendrumui, kuris gimė tarp visų ir kaskart stiprėtų. Tada nebekiltų tiek problemų dėl ribų nustatymo, nepagarbos, nesusikalbėjimo, atitolimo, depresijos. Tokią teoriją išgirdau dar prieš gimstant pirmam vaikui. Ji man pasirodė logiška: jeigu visi jaučiame, kad šeima – tai kaip vienas

Kaip tobulai užkoduotas žmogaus gyvenimas: nuo pirmųjų gyvenimo dienų jis patenka į jį mylinčią aplinką, iš kurios mokosi visko: nuo kūniškų poreikių įgyvendinimo iki žmogiškų vertybių. Mažas vaikas žvelgia spindinčiomis akimis į savo tėvus ir jais žavisi, nori būti kaip jie. Jam atrodo, kad su tais žmonėmis jis iki pasaulio krašto keliautų! Deja, tai baigiasi.

Kai pažvelgiu į žmogaus vystymąsi iš natūralios gamtos pusės, matau, kad po dviejų metų vaiko gyvenime prasideda nauja kelionė į pasaulį, kuris pradeda atrodyti kitaip: negaliu nieko kontroliuoti, turiu pats daryti, kiti žmones nedaro ko aš noriu ir t.t.. Prasideda įvairios baimės, plečiasi emocijų spektras. Jis turės tapti savarankiškas. Jis turės išmokti kaip reikia bendrauti