Vyrai Moterys Santuoka

„Kiekviena būsima žmona turėtų pagyventi su savo vyro mama, kad išmoktų tinkamai juo rūpintis.“ Kai pirmą kartą išgirdau tokią frazę seminare, ji man pasirodė kaip įžeidimas. Buvome dar šviežiai susituokę, kupini entuziazmo ir tikėjimo, kad patys viską žinome vienas apie kitą. Dabar, auginant du sūnus, ši mintis įgauna kitą prasmę. Kiekvienas vyras turi savo „kodą“ […]

Ji galėjo susitaikyti su daug dalykų, bet niekaip neįstengė tęsti savojo monologo, kurį iniciavo vyro klausimas: ,,Kaip tu šiandien?”. Tai buvo daug žadantis klausimas, tačiau jau po kelių sakinių žodžiai ėmė daužtis į sienas, atsirado keistas jausmas, jog ji kalba su savimi. Norėjosi patrinti akis ir įsitikinti ar jis dar čia, su ja. Taip, kūnas

Meilė, kurią sugadiname patys – net to nesuprasdami. Raktas į sėkmingus santykius – tai svarba. Galiu bandyti įvairius metodus: psichologinius pratimus, filmų įkvėptas scenas, teorijas. Tačiau visa tai – tik laikinos priemonės. Iš tiesų santykio kokybę lemia tai, ką iš tikrųjų jaučiu viduje, o ne tai, ką bandau nuslėpti ar „suforsuoti“. Ir visos tendencijos veda

Sakoma, kad žmogus gali daug ką išgyventi dar mintyse – nebūtina laukti, kol gyvenimas supurtys, kad pradėtum matyti. Kartais užtenka atidumo: sau, kitam, santykiui. Pažvelkime į šeimą. Dažnas vyro lūkestis – grįžus namo jaustis laukiamu. Ramybė, šypsena, šiltas žvilgsnis. Tai natūralu – kiekvienas nori sugrįžti į erdvę, kurioje jaučiasi priimtas. Ir, tiesą sakant, beveik kiekviena

Kasdien stebiuosi, kiek visko gali nutikti sąveikoje tarp dviejų žmonių. Vis kažkas nenuspėjamo, nepažinto, šiek tiek keliančio nerimą. Bet juk taip norisi gyventi sutarime, jausti gilų ryšį. Kokia pirmoji mintis ateina į galvą bandant vizualizuoti tą ryšį? Taika? Ramybė? Malonumas? Laimė? Saugumas? Žinojimas? Pasitikėjimas? Buvimas savimi? Nuoširdumas? Taip, tikrai dažnai norisi būtent tokios būsenos, kuomet

Galiu prisipažinti– būti atvirai poroje man vis dar nėra lengva. Ne dėl to, kad bijau pasakyti tiesą ar nenorėčiau dalintis. Bet kartais atrodo, kad kai kurie dalykai yra „ne tiek svarbūs“, kad vertėtų juos kelti. Arba kad „ne dabar“, „ne šiandien“, „kam gadintis nuotaiką“. O tada praeina savaitė, o gal dvi – ir suprantu, kad

Pastebėjau vieną dalyką, kuris nuolat išlenda – pokalbiuose su draugėmis, su vyru ar net stebint kitų poras. Mes kažkodėl vis dar tikimės, kad vyrai ir moterys turėtų būti vienodi. Vienodai jausti, vienodai reaguoti, vienodai komunikuoti. Ir kai tai nesuveikia – apima nusivylimas. Lyg kažkas tarp mūsų „ne taip“. Ilgą laiką ir pati taip galvojau. Jei

Jaunystėje santykiai atrodė tokie nenuspėjami, painūs. Po šitiek metų praktinio santykių studijavimo suprantu, jog iš tiesų tarp partnerių egzistuoja tik vienas dėsnis, kurio laikantis poros išlieka kartu ilgai. Šiandien, važiuodama autobusu, nugirdau moterų pokalbį apie vienos jų skyrybas. Kokia neteisybė: ji atidavė save visą vaikams, o vyras susirado jauną, su dar dideliu noru patirti naujų

Esu girdėjusi, kad nėra taip sudėtinga pasveikti, kaip pagijus nenustoti palaikyti ritmą, jog vėl nesusirgtum. Keistai veikia žmogaus prigimtis – vos tik pagerėja situacija, atsipalaiduojame, nustojame stengtis ir tarsi pamirštame, kad būtent mūsų įdėtas darbas atnešė tą gerą rezultatą. Tik nustojame dėlioti pastangų mozaiką – viskas ima irti. Jau šimtus kartų įsitikinau, kad gyvenimo kokybė

Pradėsiu nuo klausimo: ,,Ar prieš susituokiant, turėjote aiškų, abiejų išsikeltą santuokos tikslą?”.  Mes tikrai nebūtume turėję, jeigu likimas nebūtų suvedęs su žmonėmis, kurie užsiima ryšių tarp žmonių mechanika. Tik šių žmonių įkvėpti, padrąsinti ir, drįsčiau sakyti, paprotinti, tarpusavio pokalbių metu su vyru formavome savo šeimos viziją: kokia turėtų būti auklėjimo kryptis, koks tikslas, kokių patys