Sakoma, kad žmogus gali daug ką išgyventi dar mintyse – nebūtina laukti, kol gyvenimas supurtys, kad pradėtum matyti. Kartais užtenka atidumo: sau, kitam, santykiui.
Pažvelkime į šeimą. Dažnas vyro lūkestis – grįžus namo jaustis laukiamu. Ramybė, šypsena, šiltas žvilgsnis. Tai natūralu – kiekvienas nori sugrįžti į erdvę, kurioje jaučiasi priimtas. Ir, tiesą sakant, beveik kiekviena moteris pati norėtų būti tokia – švelni, gyvybinga, džiaugsminga.
Tačiau realybė dažnai sako ką kita. Dienos bėga tarp vaikų, buities, darbo, emocijų, planavimo ir nenumatytų nutikimų. Arbata lieka neišgerta, nes vis kažkas nutinka: vaikas susižeidžia, pameta žaislą, reikia išklausyti draugę ar pasirūpinti vyro reikalais. O kai vakare pagaliau nutyla garsai, moteris lieka su savimi – bandydama susivokti mintyse, pajusti save, galbūt net prisiminti, ko ji pati norėjo šįryt.
Tai ne visų moterų gyvenimas, bet daugeliui labai pažįstamas. Todėl svarbu apie tai kalbėti. Ne iš gailesčio, o iš pagarbos. Nes ji tikrai daro, ką gali. Kiekvieną dieną. Tik ne visada turi kur pasikrauti, būti matoma ar išsilieti.
Žinoma, ir vyras stengiasi – jis dirba, rūpinasi, neša atsakomybę. Tačiau vis dažniau santykyje atsiranda tylus vertinimas: ji pasikeitė. Tapo tylesnė, niūresnė, „nebe tokia“. Ir iš šio atotrūkio dažnai gimsta ne supratimas, o priekaištas.
Bet gal ne pokytis yra problema? Gal problema ta, kad dažnai nematome, kodėl tas pokytis įvyko? Reikalaujame, kad kitas atliktų savo vaidmenį, bet pamirštame pasirūpinti sąlygomis, kurios leistų tą vaidmenį išpildyti.
Vyras ir moteris – tai dvi priešingos, bet viena kitą papildančios sistemos. Vienas duoda kryptį, kitas – gyvybę. Vienas stato struktūrą, kitas ją pripildo šiluma. Tai ne tik psichologija – tai pasaulio pamatas. Kai ši jungtis neveikia, skilimas ištinka ne tik šeimą, bet visą sistemą.
Todėl svarbu ne tai, kas ką pasitinka su šypsena. Svarbu, ar abu vis dar plaukia viena kryptimi. Ne vienas prieš kitą – o vienas šalia kito. Ne tik laukdami, bet girdėdami. Ne tik išgyvendami – bet ir kurdami bendrą kryptį. Prasmingą, gyvą. Ir pilną meilės.