Šiais metais, artėjant Kalėdoms, dažnai susimąstau apie dovanų prasmę. Apie tas dovanas, kurios slepia kažką daug gilesnio. Tokias dovanas, kurios kažkokiu būdu pasako: Aš tave matau, tu man rūpi, aš galvojau apie tave.
Ne visada lengva pajusti dovanojimo dvasią. Gyvenimas mus traukia į tūkstantį skirtingų krypčių. Atrodo, kad viskam trūksta laiko, noro, pinigų. Bet tada prisimenu tyliai slypinčią nuoširdžios dovanos galią – ne dėl to, kas tai yra, o dėl to, ką ji reiškia.
Kartais dovanojimas atrodo kaip pareiga. Norint išrinkti „tinkamą“ dovaną, kyla daug streso, ypač kai darbų sąrašas jau dabar atrodo begalinis. Tačiau, kai sustoju ir perlipu per tą nenorą – kai nustojau galvoti apie save ir pradedu įsivaizduoti kito žmogaus džiaugsmą – atrodo, kad atsiveria durys. Užuot sutelkusi dėmesį į tai, ko man trūksta – laiko, pinigų, energijos – pradedu galvoti apie žmones, kurie man rūpi. Kas jiems patiktų? Kas priverstų juos nusišypsoti? Kartais tai gali būti tiesiog mėgstamas skanėstas ar ranka rašytas laiškas. Kitais atvejais tai – pastangos padaryti kažką asmeniško, pavyzdžiui, iškepti sausainių ar suorganizuoti susitikimą.
Tą akimirką kažkas manyje pasikeičia. Stresas išgaruoja, o jo vietą užima tylus tikslas. Aš nustojau būti užstrigusi savo mažame pasaulyje ir pradedu jaustis susijusi su kitu žmogumi. Ir tas ryšys – tai magija. Ir pati dovana ir dovanojimo procesas įgauną prasmę.
Dar įdomiau, kad mokslininkai taip pat pradeda stebėti šį fenomeną. Tyrimai rodo, kad kai žmonės nuoširdžiai stengiasi suartėti per bendras patirtis, bendradarbiavimą – jie pradeda jausti unikalią, malonią energiją tarp savęs. Tai sunku apibūdinti, bet tie, kurie tai pajuto, žino, kad tai labai ypatinga. Lyg prisilietus prie nematomos, bendros šilumos ir pozityvumo jėgos.
Kai pagalvoju apie tai, atrodo, kad tai patvirtina tai, kuo visada tikėjau: dovanojimo magija slypi ne materialiame objekte, bet nematomame ryšyje, kurį jis sukuria tarp mūsų.
Pastebėjau, kad dovanos gali būti ne tik daiktai – jos yra priemonės. Jos sukuria galimybes. Net ir pati paprasčiausia dovana, pavyzdžiui, šokolado dėžutė ar butelis vyno, gali tapti priežastimi susitikti su kuo nors, atsisėsti kartu ir pasikalbėti.
Manau, kad būtent pastangos daro dovaną ypatinga: ne tai, kiek ji kainuoja, bet kiek ji apgalvota. Tai nėra apie tobulumą ar didelius gestus – tai apie bandymą. Kai įdedu net ir truputį pastangų, kad suprasčiau, kas gali nudžiuginti kitą žmogų, tai keičia viską. Tai parodo, kad man rūpi tiek, kad atkreipčiau dėmesį.
Nemaloniausia viso to dalis – momentas, kai supranti, kad taip seniai negalvojau ar nesutikau to žmogaus, kad net nežinau kas jam patinka, kuo jis gyvena, kas jam teikia džiaugsmą. Bet tada aš rizikuoju, ieškau būdų ,,pašnipinėti” tą žmogų, pasiklausinėti ir pan. Žinau, ką galvojate: ,,Bet tai kiek čia laiko atima!”. Taip, bet taip ir atsiranda filtras žmonių, kurie iš tiesų mums rūpi. Kitiems turbūt užteks tiesiog šiltos žinutės telefonu ar pan..
Todėl šios Kalėdos man yra proga mažiau galvoti apie „ką“ dovanoju ir daugiau apie „kodėl“. Ne apie daiktus. o apie žmones. Apie tai, kaip mažas gestas gali mus suartinti, net ir pasaulyje, kuris, atrodo, mus skiria.
Galbūt tai ir yra tikroji dovana – galimybė pajusti ryšį, net ir akimirkai. Ir šventėse, kurias lydi mirgančios šviesos ir jaukios naktys, tai gali būti pati magiškiausia dovana.
