Ar kada pagalvojai, ką iš tikrųjų reiškia būti laimingai santykiuose? Tai laimė, kurią jautiesi turinti kiekvieną dieną. Laimė, kurią tau sukuria tavo vyras. Dažniausiai net be tobulų savaitgalių, prabangių dovanų ar romantiškų gestų.
Laimė ateina tada, kai moteris leidžia vyrui ja pasirūpinti, kai priima jo dėmesį, kai vertina tai, ką jis daro, ir kai pati nori būti laiminga. Ir tai nėra manipuliacija, tai nėra ,,taktika”. Tai – natūralus ryšys, kuris kuriamas tarp vyro ir moters, kai jiems leidžama būti savimi vardan jų bendro kūrinio – erdvės tarp jų.
Vyras, kuris jaučia, kad gali padaryti savo moterį laimingą, pats tampa stipresnis, labiau pasitikintis savimi ir motyvuotas daryti dar daugiau. Jis nori pasirūpinti ja, jei tik mato, kad jo pastangos yra priimamos ir vertinamos. Bet kas nutinka, kai moteris viską daro viena? Kai ji mano, kad ,,gali pati”? Tada vyras nebejaučia savęs reikalingu. Jis atsitraukia, nes instinktyviai nesupranta savo vietos šalia tokios moters.
Kai moteris sako vyrui: ,,Man gera su tavimi”, ,,Man ramiau, kai tu šalia”, ,,Ačiū, kad tuo pasirūpinai”, ir kai tai nėra tušti žodžiai, tuomet žinutė jam: “Tu esi svarbus”. Ir vyras norės tą svarbą pateisinti. Jis jausis vyras šalia jos – ir tai yra pats stipriausias santykių pagrindas.
Moteriai svarbus ne tik fizinis, bet ir emocinis bei intelektinis ryšys su partneriu. Šis ryšys padeda jai jaustis mylima, vertinama, o kartu ir tobulėti dvasiškai. Kai moteris ir vyras dalijasi ne tik kasdieniais reikalais, bet ir mintimis, svajonėmis, ji jaučiasi visapusiškai palaikoma ir įkvepiama augti.
Tačiau yra viena esminė mintis, kurią sunku pripažinti – pirmasis žingsnis visada priklauso moteriai. Kodėl? Nes mes turime tokią įgimtą savybę – tikėtis, kad vyras pats supras, ko mums reikia, pats parodys iniciatyvą, pats suteiks mums viską, ko trokštame. Tačiau jei mes pačios nėrašome scenarijaus, vyras negali jo perskaityti. O jo prigimtinė programa reikalauja scenarijaus, jog galėtų jį įgyvendinti dėl savo moters.
Ir tai nereiškia, kad turime ,,daryti daugiau” ar ,,investuoti santykiuose labiau nei jis”. Tiesiog turime susiaurinti savo žvilgsnį iki taško kas mus suartina, ir kiek atitolti nuo taško – kas teisinga ar neteisinga. Dažnai kyla pagunda analizuoti, kas labiau stengiasi, kas teisus ginčuose, kas turėtų atsiprašyti pirmas. Tačiau santykiams daug naudingesnis klausimas ,,ar tai mus suartino?”.
Mes su vyru laikomės nuomonės, kad tikrasis santykių tikslas – tai vienybė ir augimas per bendrą pastangą suartėti. Kai du skirtingi pradai – vyras ir moteris – mokosi ne kovoti vienas su kitu, o papildyti vienas kitą, jie priartėja prie harmonijos ir aukštesnės santykių kokybės. Kiekviena nesantaika yra galimybė augti, nes ji rodo vietą, kur dar trūksta supratimo ir abipusio darbo. Būti teisiam, bet atitolusiam – maža naudos. Tikroji sėkmė slypi tame, kad per konfliktą neprarastume ryšio, o jį sustiprintume. Tam, žinoma, reikia įdėti pastangų. Ypatingai man, iš moteriško pusės, nes šimtus kartų įsitikinau, kad moters laimė priklauso tik nuo jos pačios.
Jei moteris pati leidžia sau priimti vyro pagalbą (net tada, kai jai norisi kitaip), jei ji pasitiki savo vyru (nors ir giliai norės daryti taip, kaip pati mano teisingiausia), jei ji vertina tai, ką jis jai duoda (net tada, kai tai ,,visai ne į temą”), vyras atiduoda savo energiją, jėgas ir laiką. Bet tik tada, jeigu iš tikro jaučia ir mato, kad visa tai daro jo moterį laimingą.
Ačiū likimui už galimybę sutikti tokias poras, sužinoti jų iššūkius ir laimėjimus. Ir kartu atrasti kaip gi mano laimę įtakoja ryšys su vyru.
