– Ech, jaučiu nebegaliu…
Ir tada pasigirsta vyro klausimas:
– O dėl ko tu tai darai?
Pastaruoju laiku gyvenimo tempas toks greitas, kad norisi kartais ,,paleisti” viską iš savo rankų. Ir tik dėl to, jog manai, kad nesugebi suvaldyti visko. Vyro klausimas ,,dėl ko aš tai darau, dėl ko aš mama, savo laisvą laiką skirianti vaikų ugdymui ir auklėjimui” man ilgai neleido miegoti.
Svarsčiau kas būtų jeigu nustočiau sąmoningai investuoti į vaikus: nesukčiau galvos kokias vertybes gauna vaikai, kokioje aplinkoje būna, nesivarginčiau apie viską pasakoti, rodyti, nepalikčiau vietos vaikams pasijausti lygiaverčiais šeimos nariais, nepadėčiau kartu įveikti augimo šuolių, nesmerkiant ir nekritikuojant, nesuteikčiau galimybės laisvai vystyti savo potencialą. Tai būtų katastrofa! Vaikai mažai kuo skirtųsi nuo gyvūnų.
Šis paskaičiavimas kiekvieną kartą pašalina abejones.
Gamta apdovanoja mus vienomis ar kitomis savybėmis. Jaučiu, kad sukauptas žinių ir patirties bagažas nėra šeip sau man duotas. Privalau jį naudoti. Nuolatinis darbas su savo vaikais sukuria daug nuostabių dalykų: vaikas sąmoningėja, pradeda suvokti pagal kokius dėsnius gyvename ir kaip prie jų prisitaikyti, atranda savyje įvairiausių aštrių kampų ir drąsiai juos priima kaip būtinus jo vystymuisi, mokosi pažinti kokie yra geri santykiai tarp žmonių ir kaip priimti tokius, kokius turime šiandien, ir svarbiausia, per vaikus aš taip pat keičiuosi. Ši abipusė transformacija iš gyvūno į sąmoningą žmogų mus labai jungia. Žinios dings, o tas ryšys liks amžiams ir persiduos iš kartos į kartą. Vaikai pajutę tikrų santykių skonį, sieks tokių visur. O kur geri santykiai – ten mes jaučiamės laimingi. Juk tai tikroji realybė. Tai laimingas gyvenimas, kurio norime savo vaikams. Ir tai atsakymas į mano vyro klausimą.
Dabar galiu ramiai miegoti, nes laukia nauja diena, po kurios visi būsime visai kitokie ir turbūt vėl ištarsiu: ,,jaučiu nebegaliu”.
Bet visada yra pasirinkimas- galiu šaukti, ignoruoti, vadovauti, kritikuoti, bet tai bus tik gyvūno dresiravimas. Ne auklėjimas. Arba galiu ieškoti būdų kaip dirbti su manyje prabundačiu žvėriu, nepakenkiant vaikų vystymuisi ir rodant teisingą pavyzdį.
Tai uždaras ratas, kuris sukasi tik artimos aplinkos palaikymu, supratimu. Tad nuoširdžiai linkiu kiekvienai išmintingai mamai surasti bent vieną žmogų, kuris ją palaiko, padrąsina ir neleidžia sustoti, nes mūsų vaikai – pasaulio ateitis.
