Šiandien susiduriame su masišku, nors mums vis dar nepripažintu, reiškiniu – žmonių hiperaktyvumu. Ypatingai matome vaikuose. Ir vaikai nebūtinai daug juda fiziškai, tačiau jie viduje nesugeba nustygti vietoje.
Įdomus faktas, kad šių dienų hiperaktyvumo reiškinys – normali naujosios kartos elgesio reakcija, nes hiperaktyvumas – tai prisitaikymas prie šiuolaikinio ritmo, o ne patologija (nustatė mokslininkas Matthew Smith).
Kaip mamai, man padeda žinojimas, kad augantis egoizmas sukelia padidintą vaikų aktyvumą ir tai – normalu. Vaikai vis mažiau randa užsipildymo tuose, dalykuose, kurie mums teikia džiaugsmą. Jie tarsi ,,ragauja” gyvenimą ir neranda, ko ieško. Niekas jau beveik neįtinka.
Kažkaip liūdina ir gąsdina tai, jog sunku vaikams sukurti tinkamą aplinką, su tinkamomis auklėjimo normomis ir forma. Mes, kiek pajėgiame, stengiamės savo šeimoje vaikams suteikti bazinias žinias apie žmogaus egoistinę prigimtį, kad tai padėtų teisingai suprasti tiek vaikų, tiek suaugusių augimo problemas. Bet suprantame, jog vaikai gyvena ne tik šeimoje, bet ir sąveikoje su sociumu. Čia ir iškyla problema. Pasaulis nėra draugiškai nusiteikęs ugdyti kito vaikus. Matyt, turime iki to dar daaugti. Tad šiai dienai reikia nenuleisti rankų ir bent šeimoje apsupti vaikus tinkamais pavyzdžiais, gerokai padirbėti su savimi.
Aš laikau šį reiškinį – hiperaktyvumą – kaip tikrą dovaną, kuri verčia senąją kartą keisti savo mąstymo paradigmas, ieškoti atsakymo giliau negu psichologija ar psichiatrija gali paaiškinti.
Hiperaktyvumas aiškiai signalizuoja apie kitokio gyvenimo būdo, ugdymo, bendravimo formų poreikį. Tikiu, kad vaikus reikia ne vaistais ,,raminti”, kad pritaptų prie senojo pasaulio rėmų, o įsiklausyti į jų vidinius poreikius. Nesijuokti. Nekritikuoti. Iš tiesų pabandyti suprasti kaip ir kokį pasaulį mato mūsų vaikai. Juk jie – pasaulio ateitis…