Mane visada domina visi galimi variantai kodėl žmonės nesutaria. Ir paskutiniu laiku fokusas nukreiptas į labai galingą įrankį – tarpusavio nusileidimus.
Ir patirties galiu pasakyti, kad be abipusių nusileidimų tiesiog neįmanoma sustiprinti ryšio.
Susikirtimo metu abiejų pusių užsispyrimas, išdidumas ir puikybė neleidžia net pagalvoti apie kontaktą, buvimą kartu. Tą akimirką pasąmoningai norisi tiesiog sudrąskyti kitą, kartais net nušluoti nuo MANO žemės paviršiaus, priversti elgtis pagal mano taisykles ir įtikinti, kad aš esu teisi.
Oho, į kokį padarą gali pavirsti žmogus!
Aš šito jau nebesigėdyju, nes žinau, kad tokios pat mintys kyla pas kiekvieną žmogų. Vieni gal net nepastebi to, kiti gėdyjasi, bando užslopinti visa tai savyje. O man atrodo, kad Gamtoje niekas nevyksta tiesiog, be tikslo. Jeigu manyje prabunda kažkokie dalykai – vadinasi jie privalo būti. Tik klausimas kaip su tuo tinkamai susitvarkyti.
Pastebėjau, kad tokiose situacijose labai sunku žengti pirmą žingsnelį ir atsitraukti iš karo zonos. Kažkaip tos emocijos taip įtraukia į patį aiškinimasį, kad net pamirštu, jog niekas kitas mano gyvenime negali suteikti laimės ir pilnatvės jausmo kaip stiprus ryšys su kitu žmogumi. Niekas! Tai neįkainojama. Todėl nusileisdama kitam darau tai tik vardan draugystės ir jau kartu pastatytos meilės.
Man taip užstrigo kažkada girdėti žodžiais: ,,Meilė tai žvėris, šeriamas tarpusavio nusileidimais”.
Vat čia ir yra visa paslaptis – reikia mokytis bendravimo meno. Reikia mokytis kaip nusileisti vienas kitam, atsilaikyti prieš mus tolinančią jėgą ir virš visko visgi rinktis meilę ir draugystę! 🖤
Pabandykim patikrtinti tai kartu 🤞🏻
