Šiandien norėjau su vaikais pakalbėti apie istorijų ,,kalną” ir kartu pabandyti atpsžinti šį principą mums žinomose istorijose.
Pirmiausia, užsiėmimas prasidėjo nuo personažų kūrimo. Tai – peliukai iš giliukų. Tas kūrybinis laikas davė daug privalumų:
◦ Vaikai persijungė į kūrybinį mąstymą;
◦ Begaminant apkalbėjome peliukų priešistorę (kur gyvena, kokie vardai, kokie charakterio bruožai, ką mėgsta ir pan.);
◦ Kalbėjimas ir vaikų darbas man netrugdė pasiruošti maisto produktus pietums, išsiplauti indus;
◦ Ir, žinoma, lavinasi kūrybiškumas, motorika…
Kai peliukai buvo pasiruošę, pristačiau vaikams ,,kalno” schemą:
Esmė ta, kad kiekviena istorija turi šias dalis:
◦ Bendras platus vaizdas (kadaise gyveno…);
◦ Tada veikėjų pristatymas, jų veikla, įprasta dienos pradźia ir pan. (Vieną dieną…);
◦ Kalno viršūnė – virsmo taškas, kuriame herojui kyla iššūkis (problema, kažkas dramatiško ir netikèto). Įprasta diena tampa kova už kažką, prieš kažką ir pan. (Bet tada… deja… );
◦ Leidžiantis kalnu žemyn, herojus sprendžia problemą, ieško išeities, išgyvena pokyčius ir t.t.
◦ Pabaigoje viskas išsisprendžia.
Labai lakoniškai aptarėm tas dalis. Vaikai labai dabar ,,ant bangos” su Seklių Lasio ir Majos knygomis, tai pasianalizavom kur tas ,,kalnas” jose. O tada bandėme kurti istoriją apie tris peliukus. Vėliau vaikai ir vaidino 😁.
Galėjom gal ir geriau, bet man svarbu buvo, jog jie pajaustų, kad istorija su drama, su ta kalno viršûne ir jos įveikimu kur kas įdomesnė negu buvome įpratę kurti.