Kasdien stebiuosi, kiek visko gali nutikti sąveikoje tarp dviejų žmonių. Vis kažkas nenuspėjamo, nepažinto, šiek tiek keliančio nerimą. Bet juk taip norisi gyventi sutarime, jausti gilų ryšį.
Kokia pirmoji mintis ateina į galvą bandant vizualizuoti tą ryšį?
Taika? Ramybė? Malonumas? Laimė? Saugumas? Žinojimas? Pasitikėjimas? Buvimas savimi? Nuoširdumas?
Taip, tikrai dažnai norisi būtent tokios būsenos, kuomet esi viskuo patenkintas, neturi jokių priekaištų kitam. Tobula! Bet ar tai iš tiesų įmanoma? Ar mes nesivaikome dirbtinai sukurtos iliuzijos, kuri gal net neįmanoma? Kur turėtų pasidėti atmetimas, abejonės, jaudulys, nepritarimas? Kokį vaidmenį tada atliks įveikimas, nusileidimas, bendras tikslas, konfliktas, pokalbis, klausymasis? Juk visa tai dėl kažkokios priežasties egzistuoja žmoguje.
Aš ir mano vyras stengiamės įvaldyti ryšio statymo architektūrą, stengiamės tai parodyti ir vaikams. Ne rezultatą ar kažkokią išgalvotą tobulybę, o procesą – jog esame skirtingi, jog mūsų egoizmas visa jėga priešinasi susieti save su kažkieno kito interesais, ką jau kalbėti apie gilius jausmus, įsipareigojimus ir pasiaukojimą. Nuolatinis klausimas „O kas man iš to?“ visada pasirūpina, kad neliktume nuskriausti. Visa tai alsuoja tarp mūsų kiekvieną akimirką, kai bandome suartėti. Vieną kartą pavyksta to nesureikšminti, kitą kartą – tai padaryti sunkiau. Bet tam turime visą gyvenimą. Kad ir kiek jo liko.
Pamenu vieną palinkėjimą vestuvių proga: „Nėra įveikimo – nėra ir ryšio.“ Tada negalėjau suprasti, ką tai reiškia. Reikėjo ne vienų metų subręsti tiems žodžiams… Lengva sakyti, kad mes gerai sutariame, nesipykstame, kai gyvenime nepasitaiko didelių sunkumų. Bet kai aplink atsiranda pagundų, išbandymų, siekių, troškimų? Ar tada mes taip pat vertiname savo santykius kaip ir pirmomis dienomis? Ar skiriame jiems tokį pat dėmesį? Štai čia ir atsiranda pasirinkimas – vieta įveikimui.
Kaip sakoma, lengva vyrui išlikti ištikimam žmonai, kai jie gyvena kažkur vienkiemyje. Nuolat kartu, nėra didelių kliūčių. Bet įdomu, kaip sektųsi vyrui, kuris dirba su supermodeliais? Jam jau reikėtų įveikti savo prigimtį vardan ryšio su žmona.
Tas pats ir moteriai. Lengva būti ištikima žmona, kai vyras patenkina jos poreikius, kai ji turi puikias sąlygas rūpintis šeima, savimi. O jeigu ji dažnai išvyksta darbo reikalais, su kolegomis, vyras nebėra jautrus jos poreikiams, jie mažai matosi?
Slidus tas mūsų gyvenimas. Likimas tikrai mėgsta įstumti mus į pačias nepatogiausias, nepadorias ir kvailiausias situacijas, o tada palikti vienus jose laviruoti. Vienas kelias – natūralus: sekti tuo, ką jaučia „širdis“. Rinktis sau malonesnį, logiškesnį, naudingesnį kelią. Arba antrasis – laikytis pirminio plano, kad ir kas nutiktų – nepalikti, neapleisti, nepamiršti ryšio, kurį užmezgėme pirmąją akimirką vos tik pamatę vienas kitą.
Kiekvienas žmogus pasirenka savąjį kelią… Gerai jeigu abiems jis sutampa. O jeigu ne? Manau svarbiausia atrasti ir pripažinti sau tikruosius motyvus. Nes paprastai jie kartojasis ir užmezgus naujas draugystes.
Pirmasis kelias yra lengvesnis, gal ne visada geresnis. Antrasis – man asmeniškai – sudėtingesnis, bet kartu ir daug žavesnis, gyvesnis, įdomesnis, ir svarbiausia – sąmoningesnis. Nėra lengva sulaikyti save, savo vidinę energiją nukreipti į meilės puoselėjimą.
Pagalvokime, o gal tikras ryšys tarp dviejų žmonių prasideda ne tada, kai sutampa mūsų charakteriai, ne tada, kai viskas klostosi sklandžiai, o tada, kai kiekvienas iš mūsų ima dirbti su tuo, kas mūsų viduje nuolat priešinasi susijungimui. Su tuo vidiniu balsu, kuris klausia: „O kas man iš to?“ Su tuo noru pasitraukti, kai nepatogu. Su tuo egoistiniu įpročiu matuoti kiekvieną santykį naudos vienetais.
O gal jis tame tame, kai išmoksti neišsigąsti skirtumų. Kai nebekovoji dėl teisumo. Kai vietoj to pasirenki artėjimą – net jei tavo vidus šaukia priešingai. Kai išmoksti būti kito atžvilgiu šiek tiek šiltesnis nei esi šiandien. Šiek tiek labiau duodantis nei gaunantis. Ne todėl, kad taip „teisinga“, bet todėl, kad tame ir slypi augimas.
Ryšys – tai ne tik jausmas. Tai dvasinė erdvė tarp dviejų priešingybių, kurią reikia kantriai, sąmoningai ir kasdien statyti. Kiekvienas sunkumas – tai dar viena proga statyti tą tiltą virš egoizmo. Dar viena galimybė tapti Žmogumi – ne pagal gimimą, o pagal ketinimą.
Ir jei šiame statyme dalyvauja abu – tai ir yra tikras artumas. Ne iliuzinis, o gimęs iš įveikimo. Ne laikinas, o kuriantis amžinumo skonį.
Ačiū, draugams, už tokį išmintingą patarimą tuomet, kai buvome jauni, naivūs ir kupini tikėjimo, jog mums taip nebus. Štai spaudžiu raides klaviatūroje ir suprantu, kad nuo gamtos dėsnių nepasislėpsi.