Spėju daugumai aktualus klausimas: ,,Ką daryti, jeigu vaikas nenori mokytis?”
Jau atradau kelis atsakymus.
TIKSLAS IR APLINKA
Pirmiausia – neversti, tačiau ir nepalikti vaiko ,,tiesiog”. Vaikai be krypties nebesivysto, jiems nuolat turime rodyti vieną žingsnelį pirmyn, nepalikti jiems patiems spręsti, nes dažniausiai jie pasirinks tai, kur reikės mažiausiai pastangų – nieko neveikti 😁.
Mes, kaip tėvai, turime kreipti vaikus link tam tikro tikslo, kurį išsikeliame šeimoje ar asmeniškai. Tad jeigu vaikas atsisako atlikti vienokią ar kitokią veiklą – gerai, bet tuščiai laiko nereikėtų švaistyti. Reiktų įsiklausyti link ko šiandien linksta vaiko širdis ir tai panaudoti kaip įrankį priartėti prie tikslo. Kaip? Nuolat sąmoningai formuoti tikslui tarnaujančią aplinką. Kodėl? Mūsų norai kyla iš aplinkos: pamačiau, taip daro visi – noriu. Pavyzdžiui, jeigu vaikas domisi sportu, mums reikia aplink jį organizuoti tokias aplinkas, kurios kalbės teigiamai apie sportą ir vengti tokių, kurios šią sritį menkins. Priešingu atveju vaiko noras tiesiog užges. Ir taip nutinka labai daźnai…
Todėl svarbu turėti tikslą bei jį palaikančią aplinką.
TĖVŲ IR VAIKŲ RYŠYS
Kitas man irgi svarbus dalykas, lemiantis vaikų įsitraukimą į veiklas ar mokymosi procesą yra tėvų ir vaikų ryšys. Kalbant atvirai, tai tam skiriu, sakyčiau, apie 80% mūsų laiko. Jeigu jaučiu, kad tą dieną negirdime vienas kito, vaikas dėl kažko įsižeidęs, aš vėl ,,kažkur kitur”, tada jokia akademinė veikla nepasiseka ir ieškau būdų kaip atnaujinti mūaų draugystę, kaip suartėti, visiems prisiminti kodėl mes mokomės ir pan. Kitu atveju aš jaučiu, kad nesu vaikui autoritetas ir jis specialiai atmeta visus mano pasiūlymus arba atlieka viską atmestinai. Ir tai nestebina, nes tokia jau žmogaus prigimtis. Aš pati matau, kuomet yra kažkokia įtampa su kitu žmogumi, tada mažiausiai norisi jo klausyti ir daryti ką jis siūlo. Todėl visada stengiuosi neapleisti mano ir vaikų ryšio, nuolat siekti jo stiprinimo.
Kai gerai sutariame su vaikais, tai jie, dalyvaudami siūlomoje veikloje, tarsi nori suteikti mums džiaugsmo. Kai ryšys sutrukinėja – sutrinka ir mokymosi procesas. Manau, kad toks bangavimas tik į naudą, nes taip mokomės išgirsti vienas kitą, suartėti, tobulėti ir nepaleisti savo tikslo.
ĮPROČIŲ FORMAVIMAS
Pastebėjau, kad didelį vaidmenį vaidina ir įprotis. Kai vaikai įpranta kažką daryti, tai tampa jų antrąja prigimtimi. Labai sunku siekti tikslo jeigu nėra nuoseklumo, tam tikro veiksmų pasikartojimo, kuris leidžia vaikams jaustis užtikrintai, saugiai. Žinoma, visada atsiranda vietos ir spontaniškumui, tačiau įprotis išlaikyti mokymosi procesą gyvą labai svarbus.
VAIKAS MATO IR KOPIJUOJA
Dar vienas svarbiausių įrankių, sužadinančių vaiko žingeidumą, norą mokytis – asmeninis pavyzdys. Ir nebūtinai turime sėdėti su matematikos vadovėliu, tačiau turime transliuoti mokymosi naudą ir svarbą. Jeigu namuose nevertinamas mokslas, žinios, tai vaikas irgi matys visa tai kaip nesvarbų. Ne kartą girdėjau kaip tėvai pergyvena, jog jų vaikai nebeskaito knygų, nors patys pripažįsta, jog nepamena kada buvo paėmę knygą į rankas. Vaikai nemato tėvų to darant, todėl ir patys to nenori. Todėl svarbu apsispręsti ko mes siekiame kartu su vaikais ir kartais net dirbtinai modeliuoti situacijas, kad vaikus nuolat suptų tinkama aplinka su tinkamais pavyzdžiais (kartais tik klausimas sužaidžia labai taikliai!).
Yra ir daugiau faktorių, įtakojančių vaiko norą mokytis, bet apsiribosiu šiais pagrindiniais, kuriuos tarpusavyje derinant pasiekiu teigiamo rezultato 😁.
Taigi, viską apibendrinant, vaiko noras mokytis priklauso nuo tikslo siekio, aplinkos, įpročių, santykio su tėvais, tėvų pavyzdžio ir tėvų ryžto.
