Daug kartų gyvenime yra tekę pasakyti ,,O jei tik atsukčiau laiką atgal”. Todėl dar iki susilaukiant vaikų jau domėjausi kokie pagrindiniai lavinimo ir auklėjimo principai yra tiesiog fundamentalūs tolimesniems vaiko gyvenimo metams. Keletas etapų, kurie patys ,,slidžiausi” ir apie kuriuos mano kalbinti žmonės (tame tarpe ir aš) dažniausiai net nepagalvoja, o vėliau gailisi:
- NĖŠTUMAS. Taip, tai fazė, kurioje vaikas yra tokiame ryšyje su mama, kad mūsų smegenims sunku tai net suvokti. Maistas, muzika, mamą supantys žmonės, jos nuotaika, mintys, siekiai – visa tai jau formuoja būsimą asmenybę. Tai pirmoji būsimo žmogaus aplinka, iš kurios jis viską sugeria 100% be jokio filtravimo. Praleidžiame tai, pavyzdžiui galvodami, kad vaisius dar per mažas, juk jis nieko nesupranta. Auklėti bus galima kai vaikas bent jau klausysis ką sakome…Su vaisiumi jau dabar reikia kalbėtis, kurti ryšį, kuris padės auklėjant jį.
- KŪDIKIS – NE LĖLĖ. Dažniausiai susiduriu su tuo, kad iki metukų kūdikis laikomas visiškai nesąmonigas, labiau kaip ,,lėlytė”. Neįvertinama, kad jo tikslas – augti ir mokytis. Mokytis ne tik kaip valdyti kūną, pažinti emocijas, savo aplinką, bet mokytis kaip pasinaudoti savo pojūčiais, kad pasiruošti gyvenimui šiame pasaulyje. Pirmi du metai yra patys svarbiausi vaiko gyvenime. Jis viską mato, girdi ir ,,įrašinėja”, tad jau nuo pirmų dienų tėvai turi galvoti kokius elgesio šablonus nori išmokyti vaiką ir po poros metų išvydę rezultatą turėsime mažiau darbo 😁.
- PAGALBA KŪNUI VYSTYTIS GREIČIAU. Kalbant apie fiziologinį vystymąsi, jau nuo trijų mėnesių galima atlikti pasiruošimo ropojimui, vaikščiojimui mankštas, akių koordinacijos pratimus, smegenų lavinimo pratimus ir pan. Tai gana aktyvus metas, kurį dažnai praleidžia tėvai, manydami, kad kūdikis dar per mažas.
- RIBOS. Pirmieji dveji metai – tai bazinių ribų nustatymo periodas. Dažniausiai ir čia mus apgauna mažo vaiko išvaizda ir paliekame viską, kai vaikas ūgtelės. Nuo pat gimimo vaikas viduje yra sąmoningas žmogus, tik neturintis patirties šiame pasaulyje. O tėvų pareiga yra išmokyti jį prisitaikyti prie šio pasaulio dėsnių, nuo pirmųjų dienų parodyti jam kas yra priimtina, o kas ne ir, svarbiausia, NIEKADA nekeisti žaidimo taisyklių. Pati dažniausia klaida, kurią darome beveik visi, tai manymas, kad mažam vaikui galima daryti išimčių ir nuolaidų. O kai vaikui sueina du ar trys metai, imame keisti gyvenimo taisykles ir natūralu, kad vaikas nebesupranta ko tėvai nori iš jo, kodėl viskas keičiasi. Kai kurie vaikai nebegerbia tėvų, maištauja ir būna sunku su jais toliau bendrauti. Todėl verta pasistengti išlaikyti ribas visada visiems vienodas: ir kūdikiui, ir vaikui, ir suaugusiems.
- KŪRYBINIS POTENCIALAS. Labai dažnai susiduriu su šeimomis, kuriems atrodo, kad kokia dar gali būti dviejų metų neturinčio vaiko kūryba? Savo vaikuose matau, kad tai buvo esminiai metai dirbant su vaizduote, intuicija, atmintimi, vaizdinių kūrimu ir pačia meno formų išraiška. Kai sūnui suėjo trys metai, sulig ta diena visa ta laisva forma ,terliotis” dingo, atsirado logika, pamąstymai, baimė suklysti naujuose dalykuose, nors iš kitos pusės matau, kad išliko laisvė improvizuoti su tais saviraiškos įrankiais, kuriuos jis įgijo pirmaisiais metais. Ar tai tapyba, ar muzika, ar lipdymas, ar vaidyba… tą patį kelią praeina ir dukra.
- SMULKIOJI MOTORIKA IR ARTIKULIACINĖS MANKŠTOS. Jau dauguma žinome, kad smulkioji motorika skatina smegenų veiklą ir yra pagalbininkė kalbos vystymuisi. Su sūnumi darėme daug smulkios motorikos pratimų jau nuo pusantrų metų, kažkiek pirštukų mankštų, tačiau neatkreipiau dėmesį į liežuvio, lūpų raumenų stiprinimą. Dabar darome kasdien artikuliacines mankštas, bet matau kaip dukra (beveik 3m) kartoja viską iš paskos ir jos kalba ženkliai gerėja. Įsivaizduoju, kad sūnui šiandien būtų daug lengviau jeigu mama būtų negalvojus, kad jis per mažas vieniems ar kitiems kalbos pratimams ir nepalikusi to vėliasniam amžiui.
- VEIKLA SMAGI MAMAI AR VAIKUI? Irgi dažnas reiškinys, kad mus supa begalo daug idėjų ką nuveikti su vaikais. Dauguma jų super patrauklios, nes tai verslas, kažkam tai neša pelną, bet klausimas ar to patrauklumo ir pakanka? Ar veikla pati iš savęs duos mano vaikui tai, ko jam reikia? Aš susidūriau su priešingu rezultatu: veikla man asmeniškai labai nereali, o vaiko net neužkabina. Tada pradėjau ieškoti kur čia šuo pakastas. Ir atsakymas buvo paprastas – vaiką reikia mokyti pagal jo būdus. Kas man gražu, nebūtinai vaikui irgi gražu. Tad nuolatinis bandymas pamatyti link kur krypsta vaiko natūralus noras, labai labai padėjo motyvuoti jį įsitraukti ir daryti. Juk tokiu būdu palaikome vaiko unikalumą.
- ĮPROČIAI MOKYTIS. Jeigu pirmuosius metus įpročių mokytis neformavome, galvodami, kad tai padarysime vėliau, tai tenka nusivilti, kad vaikas neišsėdi nei penkių minučių. Viskas priklauso nuo įpročių formavimo ankstyvame amžiuje. Su sūnumi veiklas pradėjau nuo pusantrų metų, kasdien bent po 10-15 minučių. Niekada nebuvo problemų, kad jis nenorėtų kažko daryti. Dukra – kurį laiką buvo labiau šalia vyresnio brolio ir laisva forma tai darė, tai ne. Ir dabar iš naujo turiu jai formuoti įprotį prisėsti, atlikti pratimus ir pan.. Suprantu, kad yra skirtumai tarp mergaičių ir berniukų, tačiau lygindama savo pastangas ir rezultatus galiu pasakyti, kad norint išvengti problemų vėliau, reikia nuo ansktyvo amžiaus formuoti įpročius mokytis (mokytis vartoju su mintimi, kad pažinti per žaidimus, patirtis). Svarbus ir kitų sričių įpročių formavimas.
Tai keletas tokių kertinių dalykų, kuriuos norisi pasidalinti. Kaip sakoma: ,,Išmintingas mokosi iš kitų klaidų” 😉☺️.