Neabejoju, jog visi turime tokius gyvenimo periodus, kai darbai darbus veja ir norėtusi, kad para turėtų 36 valandas. Kelios savaitės man tokios ir jau keletą dienų pastebiu, kad tiesiog pavargau nuo to. Pagaunu save į vaikų klausimus atsakant ,,tuoj, dabar negaliu, truputį dirbu”. Aplanko jausmas, kad nuviliu juos, buvau gyvenimo bendražygė, o dabar tiek įnikau į savo veiklas, kad visa kita atsidūrė antrame plane.
Iš tikro labai džiaugiuosi šiuo atradimu, nes tas savotiškas nuovargis ir leido pagalvoti: ,,Palauk, o kokie yra mano gyvenimo prioritetai?”
Šis klausimas, o tiksliau atsakymas į jį VISADA gerai viską supurto, išmaišo, o tada viskas labai gražiai sukrenta į svo vietas. Tada vėl galiu kvėpuoti!!!
Šiandien tiesiog prisėdome su vaikais ant smėlio, paprasto smėlio kieme ir kartu leidomės į bendrą žaidimą.
Myliu tokias akimirkas, kai sugebu būti čia ir dabar. Stebėti kaip vaikai užsipildo tavo buvimu, dėmesiu, pastangomis. Žinau, kad tai trunka neilgai, vėliau vėl reikės kažko, kas primintų ,,O kokie yra mano gyvenimo prioritetai?”, nes vėl įniksiu į savo veiklas. Bet tas pulsavimas ir suteikia gyvenimui skonį. Nuolatinis priartėjimas ir atitolimas nuo tikslo.
Norisi gaudyti tokias akimirkas, kuriose ne įdomi veikla, o pats buvimas kartu pakelia iki debesų!