Tėvai žino kas per malonumas, kai vaikai tarsi pradeda ,,groti mūsų nervais”.
Iš tikro, visame tame vyksta labai paprasta mechanika. Žmogaus esmė – noras jaustis gerai (bet kokia kaina). Iškilus bet kokiam nemaloniam jausmui – norime greičiau pakeisti viską ir grįžti į ramybės, pasitenkinimo būseną. Bet jeigu nuolatos jaustumėmės tik laimingi, taip ir liktume užstrigę kūdikystėje. Gamta specialiai mums siunčia įvairius dirgiklius, situacijas, kad mes vystytumėmės kaip sąmoningi žmonės.
Taigi, įsivaizduokime: vaikui kilo noras, jo protas paskaičiavo, kad užpildęs šį norą jis jausis labai laimingas. Užsidegė žalia šviesa! Ir staiga mama sutrugdo šiam planui, arba tiesiog aplinkybės ir norui užsidegė raudona… visiškai normali reakcija – nepasitenkinimas, priešiškumas, isterija, ašaros, rinksmai. Vaikuose labai aiškiai galima pamatyti mūsų prigimtį: gauna ko nori – vaikas šypsosi, paėmei žaislą iš rankų – verkia, grąžinai – vėl šypsosi. Taip veikia mechanizmas, esantis žmoguje. Suaugę žmonės turi valdymo pultą savo rankose. Vieni labiau moka jį valdyti, kiti mažiau. Vaikai tokio pulto neturi. Mežesnių vaikų smegenys net neišvystė sugebėjimo sustabdyti emocijas. O ką jau kalbėti apie jų suvaldymą, sąmoningą analizę.
Tad vienas iš pagalbos būdų sumažinti jūsų reakcija į situacijas yra išugdyti savyje tokį požiūrį į vaiką, tada vaiko isterijos jus mažiau dirgins, nes įjungsite protą, kuris logiškai paaiškina, kad vaikas tiesiog yra kaip mašina, norinti jaustis TIK gerai ir kad visi joje kylantis norai būtų įgyvendinti ir taškas.
Taigi, viskas tėvų rankose. Tik tėvai būdami šalia ir parodydami, kad jie supranta, palaiko vaiką ir bus kartu tiek, kiek vaikui reikės, padeda vaikui išgyventi šias emocines krizes. Taip pat tik tėvai savo ramia reakcija gali parodyti vaikui, kad ne visi norai gyvenime įgyvendinami, kad tenka nusileisti ir pan.. Tai procesas. Tai žmogaus kūrimo menas.
O tai ką daryti, kai tiesiog jautiesi išsekęs nuo nuolatinio vaiko atakų ir per jautrus bet kokiai neigiamai jo reakcijai savo atžvilgiu?
Pirmiausia, ugdyti savyje požiūrį, kad aš irgi esu noras jaustis gerai, ir vaiko priešiškumas man – yra kliūtis prieš mane. Šią minutę aš norėčiau daryti tai, ką aš noriu, o dabar turiu to atsisakyti dėl kažkokios vaikiškos isterijos. Tai kelia nepasitenkinimą ir pykti iš mano pusės ant vaiko. Bet kaip rašiau anksčiau, toks žmogaus vystymosi kelias. Tik dėka priešingų jausmų mes vystomės.
Pažvelgus iš šono tai labai lengva mechanika. Tačiau ji reikalauja didelio darbo su savimi.
Aš tikiu, kad jūsų nereikia įtikinėti kodėl apskritai verta sužaisti šią partiją būtent mums, o vaikui leisti tik pamatyti kaip turi elgtis sąmoningas suaugęs žmogus.
Sudėtinga visa tai praktiškai pritaikyti, iškart, tačiau bent užfiksuoti tą momentą ,,kodėl vaikas nepatenkintas” ir ,,kodėl aš susierzinau” jau gera pradžia. Įjungus protą, emocijos ,,nueina” į antrą planą ir jūs kur kas ramiau reaguojate į tai kas vyksta.
Labai tikiuosi, kad nuo šiol bus kur kas daugiau ramesnių ir besišypsančių mamų.
