Pakelkite rankas, kam patinka chaosas?
Kurį laiką palaikau ranką nuleidusi ir netikėtai kilsteliu.
Sakoma, kad nėra gerų ar blogų dalykų, viskas priklauso nuo požiūrio. Bet kai užsidarai vonios kambaryje tam, kad ištrūktum iš trijų vaikų sukelto chaoso?..
Būna, pajungiu šiltą vandens srovę, bandau ignoruoti garsus, įteigti sau, kad patys vaikai susitvarkys. Po kelių minučių pasijaučiu kvailai, įkvėpiu ir einu atlikti savo pareigos. Dažniausiai užtenka tų penkių minučių atsitraukimo tam, kad „apvesčiau“ esamą požiūrį kitu: greičiau „išrišime reikalą“, greičiau įveiksime nežinomą būseną ir gyvensime toliau.
Tą akimirką dažniausiai pagaunu save: mano susierzinimas yra labai asmeniškas, „aš“ reakcija. Ne visada užtenka jėgų, bet stengiuosi sąmoningai pereinu į „mes“ – prisijungiu prie mūsų su vyru vertybių sistemos, prie to, kokią šeimą kuriame. Iš ten grįžta prasmė: kodėl mano, kaip mamos, buvimas čia ir dabar yra svarbus ne kaip kontrolė, o kaip atrama ir pavyzdys.
Pats chaosas yra sekinantis dalykas, jame geriau neužsibūti. Chaosas nėra „blogi vaikai“ ar „blogi tėvai“. Jis dažniau yra indikatorius: rodo, kur ryšys pradeda trūkinėti arba kur jis potencialiai gali nutrūkti, jei laiku nepastebėsime. Tokiu atveju mano užduotis – ne „sutvarkyti triukšmą“, o aptarnauti ryšį: atkurti bendrą lauką, kuriame vėl girdime vieni kitus.
Tik vaikų auklėjimas mane išmokė pasinaudoti chaosu kaip galimybe tobulėti. Ugdymas šeimoje mums suteikia galimybę reguliuoti savo gyvenimo tempą sąmoningai. Daug laiko praleidžiame kartu, todėl natūralu, kad aš, kaip moteris, šerdis labai aiškiai jaučiu bendrą šeimos dinamiką, namų atmosferą. Man atrodo, kad tiek chaosas, tiek ramybė turi savo vaidmenį žmogaus gyvenime.
Pavyzdžiui, kai vaikai (ar net aš pati viduje) ima ,,siautėti”, imu ieškoti chaoso priežasties ir atrandu, kas pakito. Nerealus jausmas, dėl kurio verta pasistengti. Tai tarsi sunkaus vežimo stumimas į kalną: sunku, nesimato kelio, bet kai pasieki viršūnę – negali atsidžiaugti kerinčiu vaizdu ir potyriais.
Jei chaosas kyla iš irzlumo, mes automatiškai peržvelgiame vaikų bazinius poreikius: ar sotūs, kaip miegojo naktį, ar nieko neskauda, galbūt trūksta asmeninės erdvės, o gal kaip tik – ryšio. Dažniausiai poreikius geriausiai jaučia mama, o tėtis – ryšio stygių. Tam mes vedame emocijų dienoraštį – ne kasdien, bet chaosas tarsi primena nepamesti svarbių veiksmų, kurie mus visus formuoja į sąmoningus žmones.
Būna taip, jog ima dominuoti perdėtas kvailumas, triukšmas, neatsargus elgesys iš džiaugsmo – tai matau kaip atsipalaidavimo perteklių, kai vaikams reikia ribų ir krypties. Tuomet dažniausiai tenka įsikišti ir nukreipti jų energiją kita linkme, sugrąžinti visus į bendrą šeimos lauką, o gal į kiekvieno vaiko pasaulį.
Esu įsitikinusi, kad kai nuolat stebi, ar šeima laikosi kartu, ramybė ateina pati.
Beje, ramybė irgi pas kiekvieną kitokia… Mums ji tada, kai visi tarsi stovi ant žemės, aiškiai suvokia, ko nori ir ką daro. Tobuliausiu atveju dar žino ir kodėl tai daro. Nebūtinai namuose įsivyrauja tyla. Tiesiog dingsta tas nematomas emocinis triukšmas.
Per daugelį metų pripratau, jog viskas vyksta tarsi ciklais: ateina chaosas, tada ateina ramybė. Tik mes, tėvai, turime tokią super galią pagreitinti ir sušvelninti tam tikrus ciklus. Ir svarbiausia – panaudoti tai vaikų auklėjimui ir šeimos ryšio stiprinimui.
Klausimas dar kartelį: pakelkite rankas, kam patinka chaosas?