Pastaruoju metu dažnai grįžtu prie vieno klausimo: kaip žiūrėti į gyvenimo sunkumus? Ne teoriškai, ne „kaip reikėtų“, bet realiai – kai sunkumas jau stovi prie durų, kai norisi viską mesti, kai tiesiog nebėra jėgų.
Gyvenimas duoda du variantus: arba bėgi, bet tada sunkumai bėga iš paskos, arba bandai juos įveikti. Daug kas sako – „sunkumai mane motyvuoja“. Klausimas…ar tikrai? Žmogus nėra begalinis variklis. Mes ne įveikiam sunkumus, o tiesiog keičiame vienus kitais – kol galiausiai išsenkam, o tai, kas iš tiesų buvo svarbu, taip ir lieka nepasiekta.
Aš noriu gyventi visuomenėje, kuri bent jau būtų saugi. Bet realybė tokia, kad turèdami pinigų, įvairių fondų, pagalboa linijų, technologijas, nesugebame sukurti saugios ir vystančios aplinkos. Viskas griūva – darosi pavojinga, apgailėtina. Vis labiau izoliuojamės vieni nuo kitų, žmonės užsidaro, viskas slopsta.
Ir tada kyla klausimas: kaip tokiame pasaulyje išmokyti vaiką susidurti su sunkumais? Ignoruoti? Atsiriboti? Užsidaryti? Mano atsakymas – ne. Vaiko nereikia mokyti įveikti gyvenimą. Jam reikia padėti išmokti įveikti save.
Aš tikiu, kad žmogui reikia aukštesnės, nei mes, jėgos. Ne religinės, ne mistinės, o realios – jėgos, kuri valdo viską, kas vyksta. Ir jeigu mes sugebam įeiti į ryšį su ta jėga, sunkumai įgauna prasmę. Jie tampa ne bausme, o kvietimu. Į ryšį, į susivienijimą, į kitokį gyvenimo suvokimą.
Mokslas, kuris man artimas, sako – niekas neįvyksta be priežasties. Ir sunkumai ateina ne šiaip sau. Jie siunčiami tam, kad žmogus turėtų progą susijungti su tuo, kas valdo šį pasaulį. Ir kai aš pradedu tai daryti – kiekvienas sunkumas tampa galimybe. Ne išoriškai, o viduje.
Štai ko noriu išmokyti savo vaikus: kad sunkumai – tai kvietimas. Ne į kovą, o į ryšį. Ne su pasauliu, o su savimi ir tuo, kas virš mūsų valdžios lauko.